Rožės auginamos prie savo namų, kolektyviniuose soduose, kaimo sodybose, miestų skveruose ir parkuose, įstaigų ir organizacijų teritorijose. Aplinkai puošti tinka visų grupių rožės, o arbatinės hibridinės dar tinka ir žiedams skinti, nors trumpais koteliais pasimerkti galima visų grupių rožių žiedų.
Parenkant vietą rožių sodinimui pravartu atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: rožės nemėgsta smarkiai perpučiamų vietų, nepakenčia įmirkusios žemės, mėgsta saulę ir tyrą orą, todėl sodinti reikia rytų, pietų ar vakarų pusėje. Sodinant šiaurinėje pusėje, rožės nuo pastatų turi būti atitrauktos tiek, kad ryte ir vakare saulė apšviestų jas bent po 2 valandas, t. y. pavėsis būtų dalinis. Nesodinti po dideliais medžiais. Rožės taip pat nemėgsta kilnojimo iš vienos vietos į kitą. Esant būtinybei, persodinti galima ūkanotą, lietingą dieną, anksti pavasarį, dar tik pradedančias sprogti, ir ne vyresnes kaip 2-4 metų.
Pasirenkant konkrečias rožių veisles reikia atsižvelgti į sklypo dydį, jo reljefą, dirvožemį (geriausias dirvožemis – lengvas priemolis), gruntinio vandens lygį (šaknys jokiu būdu neturi mirkti vandenyje), priedangą nuo didelių skersvėjų. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į krūmų aukštį, spalvas ir jų suderinamumą, žydėjimo periodus ir trukmę, atsparumą ligoms, kenkėjams, žiemai ir blogoms oro sąlygoms. Rožėms taip pat reikia pakankamai daug erdvės – jos turi augti neužgožtos kitų augalų, priešingu atveju neišvengiamai susirgs grybinėmis ligomis. Norint išvengti klaidų, visais šiais klausimais pravartu pasitarti su kraštovaizdžio architektu ar rožių sodinukų augintoju, kurie Jums mielai patars.
Rožes sodinti galima nuo balandžio iki rugsėjo pabaigos ar spalio vidurio, tik pirmamečių sodinukų (su siaurais polietileno puodeliais) nesodinti per karščius.
Rožės toje pačioje vietoje gali augti 10-20 metų, todėl dirvožemį rožynui reikia gerai paruošti. Dirvos reakcija gali būti silpnai rūgštinė, silpnai šarminė ar neutrali (pH 6-7). Geriau, kai lengvos priesmėlio dirvos yra silpnai rūgščios (pH 6), o sunkios – neutralios ar lengvai šarminės (pH 7). Retai kada dirvožemis pilnai tinka rožėms sodinti ir jį reikia gerinti. Esant lengvoms (smėlio ir priesmėlio) dirvoms įterpiama molio, kompostinės ar velėninės žemės, raguočių mėšlo, rūgštingumas sumažinamas įterpiant kreidos (paprastos statybinės be jokių priedų). Molis geriausiai tinka per žiemą pagulėjęs lauke, sueižėjęs ir sutrupėjęs. Esant sunkioms dirvoms – rupus smėlis, durpės, kompostinė žemė, raguočių mėšlas. Rožės šaknis leidžia giliai, todėl duobę paruošti reikia ne mažesnio kaip 60 cm. gylio, po to suberti paruoštą dirvožemį.
Prieš sodinimą sodinukų šaknis reikia išlaisvinti, ilgas ir papuvusias patrumpinti, gerai palieti, arba bent kelioms valandoms pamirkyti vandenyje. Sodinant stebėti, kad nebūtų užsilenkusių šaknų. Patrumpinti ūglį, paliekant 15-20 cm., kad iš karto formuotųsi krūmas. Pasodinus apie krūmelį suspausti žemę. Sodinant sodinukus iš didelių konteinerių ar vazonų, šaknų išskleisti nereikia. Sodinukas įstatomas į paruoštą duobę, žirklėmis perkerpamas polietilenas, išimamas, žeme užpildomos tuščios vietos, aplink krūmelį suspaudžiama žemė. Pasodintas rožes apkaupti žemėmis, gerai palieti, po to galima apmulčiuoti. Esant saulėtam orui 2-3 dienoms šiek tiek užtamsinti. Antramečiai sodinukai, pasodinti iš konteinerių ar vazonų, greičiau ir lengviau prigyja, nes mažiau sujudinamos šaknys. Sodinant rožę toje pačioje vietoje, kur prieš tai augo kita, reikia iškasti ten esančią žemę (60×60) ir supilti naują, kitaip naujai pasodinta rožė skurs.
Dėl rožių sodinimo tankumo ir gylio yra įvairių nuomonių. Praktiškiausia arbatines hibridines ir floribundines rožes sodinti kas 40-45 cm, kad nebūtų didelių tuščių tarpų, taip pat nesunku būtų pasiekti jas prižiūrėti. Laipiojančias rožes reikia sodinti kas 2-3 m., parko ir stiebines rožes – kas 1-2 m., o miniatiūrines ir poliantines – kas 20-25 cm. Sodinti rožes reikėtų tokiame gylyje, kad skiepijimo vieta būtų 4-5 cm. žemiau žemės paviršiaus. Per aukštai pasodintos rožės kenčia nuo oro permainų – nuo vėjo, saulės ir lietaus skilinėja šaknies kaklelis, o per giliai pasodintos rožės auga blogiau, ypač sunkesnėje dirvoje, šaknims trūksta oro, smulkiosios šaknelės negauna maisto medžiagų.
Perkant sodinuką pravartu pakelti puodelį ir pažiūrėti ar matosi baltų šaknelių – kuo jų daugiau, tuo geriau. Skiepijimo vietą turi būti gražiai aptraukęs kalius – tai rodo, kad poskiepis ir įskiepis priėmė vienas kitą. Priešingu atveju (nesant kaliaus) įskiepis dar gyvena pats iš savęs ir dažniausiai arba rožė visai žūna arba skursta. Atkreipkite dėmesį į bendrą sodinuko vaizdą – jis turi būti tvirtas, lapai sveiki, nesuvargę, neapnikti kenkėjų (ypač voratinklinių erkučių), nenudeginti chemikalais. Labai gerai jei krūmelis turi ne vieną stiebelį, o jau išsišakojęs į kelis, tačiau pasodinus vis tiek reikės patrumpinti, kad toliau šakotųsi ir formuotųsi krūmas. Jeigu sodinukas yra labai ištysęs, liaunas, išblyškusiais, lyg vaškiniais lapais, apatinėje krūmelio dalyje lapai geltoni arba jų visai nėra, tai jis buvo auginamas labai ankštai, gavo per mažai šviesos ir oro, buvo užpultas ligų. Tokie sodinukai sunkiau ir lėčiau vystosi.
Didesnė jų dalis vėliau atsigauna, tačiau kai kurie net žūsta. Kai kurie sodinukai gali būti pažeisti degligės. Jos būdingas požymis yra ant stiebų ir ūglių susidarę rausvai rudos, su violetiniu apvadu stambokos dėmės. Kartais jos apjuosia visą ūglį arba šakelę ir tada virš jų esanti rožės dalis nugelsta ir nudžiūsta. Skiepijimo vieta dažniausiai būna apsukta sintetine izoliacija arba medicininiu pleistru. Jeigu apsukta pleistru – palikite jį, iki žiemos jis palengva supus, o jeigu izoliacija – pasodinus ar kiek vėliau (ne vėliau kaip iki vasaros vidurio) reikia atsargiai, viena ranka prilaikant, arba nuvynioti arba, truputį įpjovus, nuimti. Priešingu atveju rudeniop, šaknies kakleliui pradėjus storėti, izoliacija vis labiau verš šaknies kaklelį ir maisto medžiagos sunkiai pateks į ūglius.
Perkant rožių sodinukus pasitarkite su pardavėju – rožių augintoju, jis visada mielai jums patars. Anksčiau buvome įpratę rožes pirkti tik iš latvių. Gerai, jei pats augintojas atveža savo sodinukus. Deja, vis dažniau pasitaiko, kad asmuo, atvežęs iš svetur sodinukus, mažai ką gali apie juos pasakyti, nes jis yra tik perpardavinėtojas. Pravartu paklausti, iš kur yra poskiepiai. Atvežti iš pietų dažniausiai yra blogi, pertręšti azoto trąšomis, norint juos per vienerius metus užauginti tinkamus skiepyti.
Šiuo metu Lietuvoje užauginama pakankamai daug įvairių veislių, tame tarpe ir praėjusių laiko išbandymą ir visai naujų, geros kokybės rožių sodinukų.
