Jau tikrai jaučiasi, kad Kalėdos ir Naujieji metai vis labiau artėja, nes viena iš populiariausių ir dažniausiai diskutuojamų temų tiek darbe, tiek namuose yra apie kalėdines eglutes. Su bendradarbiais ar su šeimyna bandoma nuspręsti, kokią eglę išsirinkti – dirbtinę ar gyvą; jeigu gyvą, tai geriau nukirstą ar augančią vazone? Didelę ar mažą? Gal geriau kėnį ar pušį, o gal užteks tik šakos?
Tad jei planuojate namus ar darbo vietą papuošti žaliaskare egle, supažindiname su labai įdomia, bet pas mus gan reta serbine egle. O gaila, kad ji pas mus vis dar reta, nes tai yra viena puošniausių eglių, galinčių augti Lietuvoje.
Serbinė eglė (Picea omorica), kaip jau galima spėti pagal pavadinimą, natūraliai auga Serbijoje, taip pat jos auga ir Bosnijoje bei Hercegovinoje. Savaime auga kalnuose ir labai mažoje, tik apie 60 ha dydžio teritorijoje, tad yra itin saugomas ir vertinamas medis. Nors dar prieš paskutinį ledynmetį serbinės eglės augo visoje Europoje.
Ši gražuolė gali užaugti aukšta, net iki 30 – 45 m. Auga gan lėtai, lėčiau nei mūsiškė paprastoji eglė. Įdomu tai, kad ir koks aukštas medis užaugtų, bet bus siauras, tarsi kolona. Na, Lietuvoje aukščiau 20-25 m nepasieks, nes pas mus jai šiek tiek ne tos klimato sąlygos.
Serbinės eglės kankorėžiukai nedideli ir rausvi, panašūs į pailgas, violetiškai rausvas slyvukes. Augalas nebijo šalčių, retai serga, tad gali išgyventi iki 200-300 metų amžiaus.
Gražiausia serbinės eglės puošmena – tankūs spygliukai, kurių viršutinė pusė yra sodriai žalia, o apatinė – sidabriškai balta. Tad šios išskirtinės eglutės su grakščiai išlinkusiomis šakomis, siauru siluetu ir sidabriškomis papurusiomis šakelėmis patrauks daugelio dėmesį.
Serbinė eglė – labai tinkama eglutė šventėms, nes jau savaime yra graži, ją mažai bereikia puošti. Jų galima įsigyti daugelyje medelynų, prekiaujančių kalėdiniais medeliais.
Pasibaigus šventėms, serbinę eglę vazone (kaip ir bet kurią kitą), jeigu norėsite auginti ir toliau, neskubėkite išnešti į lauką, nes eglė gaus „šoką“, ji nušals. Vazoną su augalu reikėtų palaikyti vėsioje, bet šviesioje patalpoje (įstiklintame balkone, nešildomame šiltnamyje, šviesiame garaže) keletą savaičių, kad jis vėl „užmigtų“ žiemos miegu. Vėliau, išnešus į lauką, apdenkite eglišakėmis ar šiaudais.
Pavasarį, kai tik bus įmanoma įkasti žemę, sodinkite į nuolatinę vietą. Šiam puošniam spygliuočiui parinkite nuolatinę vietą, kur drėgna, derlinga ir puri dirva. Tuomet ji puoš jūsų kiemą visus metus.
Senovėje žmonės serbinės eglės jaunus ir švelnius spygliukus bei nesubrendusius kankorėžiukus naudodavo maistui – džiovindavo, sumaldavo, dėdavo į sriubas ar duonos tešlą, gamindavo arbatą. Šios eglės žaliava ne tik aromatinga, bet joje gausu ir C bei kitų vitaminų, natūralių antidepresantų. Šiuo metu, dėl saugomo statuso, natūraliose augavietėse draudžiama bet ką skinti nuo šių medžių.
