Prieš kurį laiką rašėme apie augalą, dažnai vadinamą medaus žole – apie saldžiąją steviją, kurią galima vartoti kaip cukraus pakaitalą. Bet yra dar vienas kiek rečiau auginamas, bet taip pat labai saldžiais lapeliais augalas – tai saldžioji lipija. Tiesa, botanikai nesutaria, ar botaninis šio augalo vardas yra Lippia dulcis ar Phyla dulcis. Ir lietuviškas jo vardas gali būti ir verbenkrūmis, ir straubė. Na, mes kol kas šį augalą vadinsime lipija, nes šis vardas pritapo šnekamojoje kalboje, kai tik augalas prieš kelis dešimtmečius pasirodė ir mūsų šalyje.
Saldžioji lipija yra daugiametis žolinis augalas ir kaip stevija savaime auga Pietų Amerikoje, tik kitose šalyse – Meksikoje, Venesueloje, Kolumbijoje bei Kuboje. Ji yra mūsų darželių gėlės verbenos giminaitė, priklauso tai pačiai verbeninių šeimai, tad lipijos lapai bei kvapas labai panašūs į verbenų. Pats augalas neaukštas, kaip ir darželinė verbena labiau linkęs šliaužti pažeme. Žiedeliai balti ir nedideli.
Lipijos eteriniuose aliejuose mokslininkai rado keletą terpeno rūšių – natūralių organinių angliavadenilių, kurie ir suteikia augalui saldų skonį. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad lipija už cukrų saldesnė daugiau kaip 10 kartų, o kituose – net 500 kartų. Kaip bebūtų, ją tikrai labiau verta naudoti vietoje cukraus, nes tai natūralus saldiklis, nekaloringas ir tinkantis diabetikams. Be to, lipijoje yra įvairių vitaminų ir mikroelementų. Ji turi ir gydomųjų savybių: veikia priešuždegimiškai, malšina spazmus, gerina virškinimą, padeda viduriuojant. Geriausia lipijos lapelius naudoti sudžiovintus, nes švieži jie turi stiprų specifinį kvapą, kuris ne visiems patinka. Šviežias augalas gali sudirginti burnos gleivinę.
Lipija namų sąlygomis žydi, bet sėklų paprastai nesubrandina. Sėklų kartais galima įsigyti sėklų parduotuvėse ar atsisiųsti internetu. Geriausiai lipiją dauginti auginiais („flianciukais“), jei turite pažįstamų, auginančių šį augalą. Pavasarį nulaužtą lipijos šakelę reikia pamerkti į vandenį ir po kurio laiko ji išleis šakneles. Kartais ir pats augalas, šliauždamas pažeme, savaime įsišaknyja.
Lipija gerai jaučiasi augdama namuose kaip kambarinis augalas vazone, nes ji lauke nežiemoja. Žemę mėgsta derlingą ir drėgną, bet ne šlapią. Šiaip lipija nėra kaprizingas augalas, ją nesudėtinga auginti. Gali augti ir nelabai derlingoje dirvoje, bet tada lėčiau vystysis ir lapeliai bus smulkesni. Vasarą su visu vazonu galima išnešti į lauką, bet labai saulėtoje vietoje geriau nepalikti, nes gali apdegti lapeliai. Rudeniop, kai orai naktimis pradeda vėsti, reikia parnešti į kambarį, nes lipijos mėgsta šilumą. Parnešus iš lauko, kaip ir bet kurį lauke „atostogavusį“ augalą būtina apžiūrėti, ar nesislepia lapų ar vazono apačioje vabzdžiai kenkėjai. Lipijos lapų saldumą ypač mėgsta amarai.
Actekai nuo gilios senovės saldžiąsias ir gydomąsias lipijų savybes gerai žinojo ir jas vertino. Ispanai buvo pirmieji europiečiai, iš actekų gavę dovanų ir paragavę lipijos. Vėliau jie šią žolę atgabeno į Europą. Tad kartais lipija dar vadinama saldžiąja actekų arba medaus žole. Džiovintus lipijos lapelius galima naudoti visur, kur norisi saldumo – arbatoms (užplikant vien lipiją ar maišant ją su kitomis žolelėmis), kepiniams, įvairiems desertams ir gėrimams. Puodeliui arbatos užtenka 0,5 ar 1 šaukštelio džiovintų lipijos lapų.
Tad jei domitės naujais augalais, ne tik stengiatės sveikai maitintis ir mažiau vartoti cukraus, bet ir norite paįvairinti maisto racioną – pabandykite auginti saldžiąją lipiją, senovinę actekų medaus žolelę, kuri papuoš jūsų palangę.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
