Dar prieš kraštovaizdžio dizainerei Astai Grabauskienei imantis įgyvendinti priekinio namo kiemo rekonstrukciją, aplinka čia tarsi ir buvo suprojektuota – vidury vejos augo daug medelių ir krūmų, šalia buvo alpinariumas. Tačiau ši sklypo dalis buvo matoma iš visų pusių, todėl šeimininkai jos nemėgo. Iš naujo ją suprojektavus ir apželdinus, labai paprastoje erdvėje minimaliomis priemonėmis sukurta jauki, atgaivą teikianti aplinka.
Vilniaus priemiestyje Bajoruose esančiame saulėtame, šiek tiek vėjuotame sklype iš naujo suprojektuota tik jo dalis – nedidelis poros arų ploto priekinis kiemas. Tai buvo bene vienintelė vieta, kur šeimininkai galėjo leisti laiką, tačiau jai labai truko privatumo – ir nuo gatvės, ir nuo įvažiavimo zonos sklypo šone. Tad pirmiausia nuspręsta visą šią erdvę pridengti nuo pašalinių žvilgsnių ir paversti ją ramybės oaze. Sklypo gale, arčiausiai gatvės, kraštovaizdžio dizainerė suprojektavo pavėsinę – tiek ji, tiek aplink pasodinti augalai paslėpė sklypo ūkinę zoną ir kartu tapo jaukia pasisėdėjimų vieta, iš kurios galima grožėtis sodu. Ir įprasto silueto šešiakampė pavėsinė, ir ne per daug įmantrus ar šiuolaikiškas suoliukas taip pat papildo „tradicinio“ sodo stiliaus temą.
Sklypas yra ant kalvos, tad jo kraštovaizdis lėmė, kad sodo struktūrai formuoti pasirinktos vingiuotos linijos. Pasak Astos Grabauskienės, bet kokios tiesios linijos ar geometrinės formos ne visiškai lygiame reljefe būtų išsikreipusios, o banguotos linijos, jei jos tinkamai panaudotos, neabejotinai padeda vizualiai praplėsti sodo erdvę, taip pat suteikia kraštovaizdžiui dinamiškumo, ritmikos. Tokie želdynai visada sukuria paslaptingumą sode, nes vilioja tyrinėti toliau esančias erdves, pažiūrėti, koks vaizdas atsiveria už artimiausio vingio.
Tobulas pastelinis bijūnų ir rusmenių gėlynas – jame dera ne tik žiedų atspalviai, bet ir jų žiedlapių, lapų faktūra. Tai galime išvysti pagrindinėje nuotraukoje.
Atsikartojanti melsva, alyvinė, rausva, žalsvai gelsva žydinčių gėlių spalvų paletė vizualiai suvienija visą sodą, kurią ritmą ir harmoningą aplinką.
Sode taip pat buvo įrengtas betoninių plytelių takas, vedantis į arčiausiai gatvės esančią galinę sklypo erdvę, kurioje įrengta nauja pavėsinė. Jis ne tik funkcionalus, bet ir paryškina sodo struktūrą, želdynų vingius, vizualiai priartina tolimesnę sodo erdvę ir daro ją jaukesnę, lankomesnę. Plytelės buvo priderintos prie jau esančios takų dangos. Betoninėmis trinkelėmis buvo atskirti gėlynai ir želdynai.
Pasak kraštovaizdžio dizainerės, stilių padėjo formuoti ir sklype jau augantys augalai. Į želdynus buvo sukelti vejoje išsibarsčiusios pušys, kalnapušės, gyvatšakė, beržas, o aplink sklypą buvo pratęsta tujų gyvatvorė, kuri anksčiau augo vienoje jo dalyje. Taigi šie pagrindiniai augalai sudarė želdynų karkasą. Nemažai įmantrių formų spygliuočių buvo atsisakyta, siekiant sustiprinti vientisumo, natūralumo įspūdį.
Daugiametės gėlės buvo parinktos taip, kad jos būtų vizualiai susijusios su senuoju rožynu, prišlietu prie pietinės terasos.
Prieš rekonstrukciją
Kiemo erdvė buvo atvira ir nejauki. Čia jau augo nemažai spygliuočių ir lapuočių, tačiau visi augalai buvo tarsi „išbarstyti“ po veją. Pernelyg kontrastuojančios kadagių ir kitų spygliuočių formos bei spalvos taip pat kėlė sumaištį. Tai trukdė sukurti vientisumo įspūdį, patogiai pjauti žolę. Įvažiavimo zoną nuo vejos skiriantis alpinariumas su akmenimis ir kadagiais nesuteikė šiai kiemo erdvei priedangos ir nederėjo prie supančio gamtovaizdžio.
Po rekonstrukcijos
Kiemo kraštovaizdžiui pertvarkyti Asta Grabauskienė naudojo minimalias priemones: suprojektuotos želdynų zonos, vejoje išklotas plytelių takas ir įrengta pavėsinė. Taip sukurtas uždaras, ramybę teikiantis sodas, kuriame visada malonu leisti laiką.
Želdynus nuo vejos skiria trinkelių sulig žolės paviršiumi kontūras.
Kadangi šeimininkė vienoje sodo dalyje augino rožes, Asta Grabauskienė nusprendė naujus želdinius papildyti kaimiško gėlyno daugiamečiais augalais, kurie derėtų ir prie tolumoje žydinčių rožių, ir prie tradicinės namo architektūros. Taigi medžių ir krūmų priekyje buvo pasodinta ištvermingų ir ilgai žydinčių daugiamečių gėlių: gojinių šalavijų, rasakilų, kraujažolių, monardų, vilnotųjų notrų, rusmenių, vilkdalgių. Gėlės suteikė sodui taip reikiamos gyvybės, jaukumo ir vešlumo, taip pat padėjo sujungti visas sodo dalis, vizualiai papildyti paprastą, tradicinę namo architektūrą.
Kraštovaizdžio dizainerė siekė, kad želdynai kurtų ramią, atpalaiduojančią nuotaiką. Čia buvo pasirinkti tik žalių atspalvių medžiai ir krūmai, nes jų fone galėjo gražiausiai atsiskleisti žydinčios gėlės, o jos buvo tiesiog būtinos. Melsva, alyvinė žiedų spalva yra neutrali, nevargina, padeda vizualiai padidinti erdvę ir sukuria ramybės įspūdį, na o gelsva suteikia jaukumo ir atkartoja namo spalvą.
Gėlių žiedai gražiausiai atsiskleidžia neutraliame žaliame spygliuočių ir gyvatvorės fone.
Tradicinio sodo vaizdą kuria vadinamosios kaimo darželių gėlės: katžolės, rusmenės, bijūnai, snapučiai, gojiniai šalavijai, švelniosios rasakilos, vilnotosios notros.
Tai pavyzdys, kaip visiškai nebrangiomis priemonėmis, iš tradicinių medžiagų, nekeičiant reljefo ir panaudojant esamus augalus, galima sukurti ištisus metus patrauklų sodą.
Nuotraukos – Astos Grabauskienės. Projekto autorė – kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė.
Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
