Dažnai rašome apie sodybų želdynus, kaip juos įsirengti ar prižiūrėti, bet paprastai visi patarimai ir pasiūlymai būna skirti įprastinėmis sąlygomis esančioms sodyboms, t.y. lygiose ir horizontaliai išsidėsčiuse vietose. Ir nors Lietuva nėra kalnų kraštas, bet visgi turime upių slėnių šlaitus ar tiesiog kalvotas vietoves, kuriose taip pat statomi namai ir kuriami dekoratyviniai želdiniai, o kartais reikia apželdinti ir nemažo alpinariumo šlaitą. Tad tokiose vietose reikėtų taikyti kiek kitokius želdinimo būdus nei įprastinius ir augalų asortimentas kiek skiriasi. Tad šį kartą – apie sklypo, esančio šlaite, apželdinimo ypatumus.
Jeigu sklype dar nėra pagrindinio statinio, t.y. namo, tai iš pradžių visi esminiai rūpesčiai suksis apie jį – kokios formos ir dydžio jis bus bei kur stovės, be to, ar bus papildomų statinių kieme – garažas, pavėsinė, šuns voljeras, baseinas ir pan. Vėliau ateina eilė sklypo infrastruktūrai bei augalams: kur žaliuos veja, kaip reikės išdėstyti laistymą, takelius, apšvietimą, ar bus vaismedžių sodas su daržu, šiltnamis, gėlynas ir kt. Visa tai įkurdinti šlaitiniame sklype sudėtinga, bet įmanoma. Bet kokiu atveju bet kuriai iš paminėtųjų detalių reikės lygios aikštelės, t.y. terasos. Kad turėti tokią horinzotalią aikštelę, reikės nukasinėti gruntą, o tai – tikrai nelengva ir nepigu. Tad reikės labai gerai apgalvoti, kas šlaitiniame sklype mums būtina, o kas ne.
Jeigu jau įsigijote sklypą su įrengtu namu ir paruoštomis terasomis, tai atkris daug rūpesčių. Žinoma, dar labai svarbu, koks yra šlaitinio sklypo nuolydis – jei jis tik kelių laipsnių, tai viską įrengti bus paprasčiau, jei virš kokių 5-10 laipsnių – bus sudėtingiau, o jei net virš 20-30 laipsnių – reikės „aukštojo pilotažo“ įgūdžių. Jei sklypas su dideliu nuolydžiu ir jame nėra medžių, geriausia išeitis būtų į pagalbą kviestis profesionalius želdintojus, nes kitaip, jei savo jėgomis viską želdinsite, tai greičiausiai jau po pirmosios stiprios liūties ar sniegingos žiemos viskas bus nuplauta ir teks darytis iš naujo, čia tiktų viena patarlė, kur sakoma, kad nesame tokie turtingi, kad pirktume pigius daiktus.
Jei visą šlaitinio sklypo kiemą ruošiatės išbetonuoti ar išasfaltuoti – tai jums tolesnis tekstas neįdomus, bet net jeigu ir nesodinsite augalų, o tik veją, jau teks pasidomėti, kaip tą šlaite padaryti. Pirmiausias darbas – nuolaidaus šlaito sutvirtinimas, kad grunto paviršius neslinktų žemyn. Šlaitus galima sutvirtinti augalais, plytomis, įvairiais borteliais, įkalamais poliais, akmenimis, specialiu tinklu ar koriais ir pan.
Jeigu sklype jau auga bent vienas ar keli didėlesni medžiai, būtinai palikite, nes jų šaknys – tai neįkainojama šlaitų sulaikymo priemonė. Šlaitiniuose sklypuose reikėtų sodinti augalus, kurie turi ilgas arba greitai besiplečiančias šaknis. Iš tokių medžių ir krūmų galima paminėti paprastąją, kalninę ir juodąją pušį (Pinus sylvestris, P. mugo, P. nigra), įvairių rūšių kadagius (Juniperus), ąžuolus (Quercus), įvairius karklus ir gluosnius (Salix), beržus (Betula), raukšlėtalapį erškėtį (Rosa rugosa), žilakrūmius (Elaeagnus), šilkmedžius (Morus) bei kt. – žinoma, kalbama apie šių augalų žemaūges formas. Jie išleidžia ilgas ir stiprias šaknis, ieškodami vandens, tad tuo pačiu tarsi sukuria požeminį sutvirtinantį tinklą. Taip pat yra ir nemažai gėlių ar žolinių augalų, turinčių tankią ir tvirtą šaknų sistemą, kuri padeda sulaikyti šlaitą, tai guboja (Gypsophilla), smiltyninė rugiaveidė (Elymus arenarius), rožė (Rosa), lubinas (Lupinus) ir kt.
Jei sodinsite veją, reikėtų paruošti jai vietą. Vejos žolių šaknys paprastai būna trumpos, apie 10-15 cm, tad jos nebus tas faktorius, kuris sulaikys grunto paviršių. Jei vejos plotelis bus mažas (iki kokių keleto m2), o nuolydis nedidelis, tai nereikės papildomų priemonių, bet jeigu norėsite didesnės vejos arba jos nuolydis bus didelis, reikės papildomų priemonių. Išlyginus plotą vejai ir pagerinus gruntą, paviršius padengiamas specialiu plastikiniu, vieliniu arba džiutiniu tinklu. Pirmieji du tinklai yra ilgalaikiai, o trečiasis po kelerių metų suirs, bet per tą laiką paaugs medžiai ir krūmai, kurie perims apsaugos funkciją. Jei pasėjus vejos sėklas, per 1-2 savaites, kol žolė dar nesudygusi ir jos šaknys neįsitvirtinę, prapliups stipri liūtis, tai visas sėklas nuplaus kartu su žemės paviršiumi, tad teks veją atsėti iš naujo. Žinoma, tokį dalyką kaip liūtis, sunku numatyti, čia kaip loterijoje – pasiseks arba ne. Veja taip pat tvirtinama ir specialiu plastikiniu koriniu tinklu. Visų šių tinklų galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse.
Didesnius plotus – tiek vejos, tiek gėlyno, reikėtų suskaidyti atskiromis terasomis (aikštelėmis). Jas galima atskirti vertikaliomis sienutėmis. Pačios natūraliausios ir į aplinką įsikomponuojančios sienutės – iš akmenų arba senovinių plytų. Taip pat patraukliai atrodo iš įprastinių – degto molio ar silikato plytų, iš medinių rąstų, trinkelių ar betonuotos sienutės, ypač jei į jų tarpus pasodinamos svyrančios gėlės. Sodo prekių ar statybinių medžiagų parduotuvės jau galima įsigyti ir specialių gatavų keramikinių ar plastikinių sienučių, kurios montuojamos iš atskirų segmentų. Anksčiau buvo madingos iš senų geležinkelio pabėgių padarytos sienutės, bet dabar jos itin nerokemenduojamos dėl toksinių medžiagų gausos, kuriose būdavo impregnuojamos.
Jei sienutės akmenys ar plytos bus tvirtai sujungtos profesionalaus mūrininko, ji gali būti gan aukšta ir visiškai vertikali, bet jei sienutę meistrausite savo jėgomis, tai darykite ją ne aukštesnę nei 0,5-1 m ir kiek pasvirusią į šlaito pusę, kad vėliau nenuvirstų. Pati patraukliausia sienutė – su tarpais tarp akmenų ar plytų, į kuriuos galima prisodinti įvairių gėlių. Kadangi dažniausia vertikalių gėlynų problema yra drėgmės trūkumas (dėl greito vandens nutekėjimo), tad geriausia juose sodinti sausrai atsparias gėles. Ypač patraukliai atrodo įvairių rūšių čiobreliai (Thymus) ir šilokai (Sedum), uolaskėlės (Saxifraga), žemenė (Sagina), glažutė (Cerastium), zunda (Eryngium), laibenis (Alyssum), gvaizdė (Armeria), eraičinai (Festuca), šilropės (Sempervivum) ir penkūnropės (Jovibarba) bei daugelis kitų žemaūgių ar šliaužiančių, atsparių sausrai augalų.
Visi šie paminėtieji augalai tinka ir alpinariumams. O juk alpinariumas, t.y. kalvelė su skoningai išdėliotais akmenimis, taip pat atlieka ne tik dekoratyvinę, bet ir šlaito apsauginę funkciją. Tarp akmenų saikingai pasodintos gėlių grupelės papuoš jūsų aplinką.
Lauko laiptai – tai dar vienas būdas įrengti gėlyną šlaite. Jei šalia laiptų vingiuoja bent mažas lopinėlis žemės, jame galima įkurdinti daugiametes ir nereiklias žemaūges gėles. Jeigu dirvos nėra, tai laiptų pakopų kraštuose galima pastatyti vazonus su augalais. Jei vazonai bus terakotiniai arba su balta bei mėlyna glazūra, o vazonuose augs tokios gėlės kaip levandos, jukos, rozmarinai, šalavijai ir pan., tai primins Viduržemio jūros regiono dvasią.
Jei leidžia finansai ir aplinkybės, šlaitą taip pat galima papuošti upeliu arba kriokliuku. Upelis gali būti su tekančiu vandeniu (tam reikės vandens siurblio) arba be vandens – sausasis, su išdėliotais akmenimis, imituojančiais išdžiūvusį kalnų upelį.
Tad turint sklypą su šlaitu ir norint jį gražiai apželdinti, tik iš pradžių tai gali atrodyti kaip sunkiai įveikiamas darbas, o iš tiesų, tai tik kūrybinis iššūkis ir naujos galimybės jūsų fantazijai.
