Nors kai kuriems žmonėms šulinys gali priminti senovinę relikviją, jis vis dar labai populiarus namų ir sodų akcentas. Daugeliui vanduo iš šulinio yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Jį nėra sudėtinga įsirengti pačiam, tereikia žinoti, jog šulinio vanduo nebus kokybiškas, jei jis bus netinkamai įrengtas ir prižiūrimas.
Telšių visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus atstovai pasakojo, kad improvizacijos šulinio įrengime nedaug. Visus šachtinių šulinių įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“.
Šios normos privalomos visiems viešiesiems šuliniams (tai šulinys, kurio vanduo vartojamas daugiau negu viename namų ūkyje, arba įrengtas viešoje vietoje ), rekomenduojamos individualiems šuliniams (tai šulinys, kurio vanduo vartojamas viename namų ūkyje).
Šulinio vietos parinkimas
Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti polaidžio ir lietaus vanduo. Žemės paviršiaus nuolydis nuo šulinio turėtų būti ne mažesnis kaip 5 laipsniai. Visi pavojingi taškai, galintys užkrėsti šulinį, tokie kaip tualetas ar tręšiami daržai, turi būti žemiau šulinio.
Jei tai nėra įmanoma dėl žemės reljefo, atstumas nuo kenksmingų elementų iki šulinio turėtų būti ne mažesnis kaip 50 m. Geriausia, jei vietą šuliniui padės parinkti profesionalūs hidrogeologai. Jie padės suprasti tam tikroje vietoje esančios žemės paviršių dengiančių nuogulų vandeningumą ir gruntinio slūgsojimo gylį.
Prie šulinio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas iki gyvenamojo namo 7m, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – 10m, iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės – 25 m, iki lauko nuotakyno – 15 m.
Šulinys negali būti įrengiamas polaidžio vandenimis užtvindomose teritorijose, pelkėtose vietose ar vietose, kur gali būti nuošliaužos.
Šulinio įrengimas
Šulinys turėtų būti sudarytas iš atvirkštinio filtro – įrengiamas iš kelių smėlio ir žvyro sluoksnių, po 0,1–0,15 m storio. Bendras filtro storis turi būti 0,4–0,6 m. Keturkampės arba cilindro formos šachtos. Antžeminė šulinio dalis (rentinys) – turi būti ne žemesnė kaip 0,8 m. Jis gali būti betoninis, gelžbetoninis arba medinis. Aplink šulinį įrengiama 1,5 m gylio ir 0,7– 0,8 m pločio plūktinė molio arba priemolio užtūra, kuri užpilama 20 cm storio žvyro sluoksniu. Žemės paviršiuje aplink šulinį turi būti įrengtas 2 m pločio akmenų grindinys, betoninė arba asfaltinė danga su 50 m nuolydžiu nuo šulinio.
Įrengiant šulinį būtina užtikrinti, kad į jį nepateks krituliai, prie jo nesikaups paviršinis vanduo, todėl jį reikia uždengti stogeliu arba dangčiu.
Šulinio statyba užbaigiama įrengiant suktuvą su metaline rankena arba vandens pakėlimo įrangą, pavyzdžiui, siurbliuką, kuris padės pasemti vandenį. Jeigu vanduo bus semiamas kibiru, jį reikia naudoti vieną ir visada tą patį. Jeigu kiekvienas gyventojas sems vandenį savo kibiru, yra pavojus šulinio vandenį užteršti mikroorganizmais (dizenterijos, vidurių šiltinės ir kt.).
Šulinio priežiūra – valymas ir dezinfekcija
20 m spinduliu apie šulinį draudžiama plauti automobilius, girdyti gyvulius, plauti ir skalauti skalbinius, vykdyti kitą veiklą, kuri gali būti vandens užteršimo priežastis.
Šuliniai turi būti valomi, remontuojami. Prieš valant šulinį, išsemiamas vanduo, išvalomas dugnas, nuvalomos rentinio sienelės, jeigu reikia, suremontuojamos. Iškastą dumblą reikia užkasti duobėje toliau nuo šulinio (apie 20 m), prieš tai užpylus 10% chlorkalkių tirpalu.
Išvalytus šulinius rekomenduojama dezinfekuoti. Atliekant dezinfekciją, sienelės gausiai išpurškiamos 5% chlorkalkių tirpalu (500 g chlorkalkių 10 l vandens) arba 3 % kalcio hipochlorito tirpalu. Kai šulinys prisipildo vandens, vanduo turi būti dezinfekuojamas. Prieš dezinfekuojant vandenį, nustatomas vandens kiekis (m³) šulinyje. Vandens kiekis apskaičiuojamas dauginant vandens stulpo aukštį ir vandens veidrodžio plotą. Vandens stulpo aukštis (m) matuojamas virve, kurios gale pakabintas svarus daiktas. Virvė leidžiama į vandenį tol, kol pasiekia šulinio dugną. Ištraukus virvę, išmatuojama jos sušlapusi dalis, – tai ir yra vandens stulpo aukštis (m).
Šulinio dezinfekcijai reikalingas aktyviojo chloro kiekis yra 100–150 mg/l arba 100–150 g/m³ vandens. Chloro preparato kiekis apskaičiuojamas pagal formulę:
P= E x C x 100 H
P – chloro preparato kiekis (g);
E – vandens kiekis šulinyje (m³);
C – reikalingas dezinfekcijai aktyviojo chloro kiekis (g/m³);
H – aktyviojo chloro kiekis preparate (%), 100 – pastovus koeficientas.
Apskaičiuotas preparato kiekis pasveriamas ir išmaišomas nedideliame kiekyje vandens iki vientisos masės, praskiedžiamas ir supilamas į šulinį. Šulinio vanduo kibiru išmaišomas kelis kartus, po to šulinys uždaromas 6 valandoms. Praėjus nustatytam laikui, jeigu kvapo nesijaučia, į šulinio vandenį papildomai įpilama 1/3 apskaičiuoto preparato kiekio ir šulinys uždaromas 3–4 valandoms. Praėjus šiam laikui, šulinio vanduo išsemiamas.
Dezinfekcijai galima naudoti tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka autorizuotas ir registruotas dezinfekcines medžiagas – biocidus. Šie preparatai, medžiagos dozuojamos pagal gamintojų pateiktas instrukcijas.
Šulinio vandens tyrimas
Rekomenduojama, kad šulinių savininkai ne rečiau kaip vieną kartą metuose organizuotų vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą. Rekomenduojama minimali tyrimų apimtis: žarninės lazdelės arba atsparios šilumai koliforminės bakterijos: nitratai, nitritai, amoniakas, permanganato indeksas, savitasis elektrinis laidis.
Šulinių vandens sauga ir kokybė turi neviršyti Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nustatytų rodiklių:
1) Žarninės lazdelės (bakterijų skaičius 100 ml) – 0;
2) Koliforminės bakterijos (bakterijų skaičius 100 ml) – 0;
3) Nitratai – 50,0 mg/l;
4) Nitritai – 0,5 mg/l;
5) Amoniakas – 0,5 mg/l;
6) Permanganato indeksas – 5,0 mg/l O2;
7) Savitasis elektrinis laidis – 2500 µS cm -1 20 0C temperatūroje.
