Ne viena kaimo turizmo sodyba yra atsiradusi be išankstinio plano. Iš pradžių sodybų šeimininkai investuoja į šeimos poilsį, o po kurio laiko užsiima kaimo turizmo verslu. Mėgstantieji plaukti baidarėmis pro Utenos rajoną tekančia Šventąja puikiai žino kaimo turizmo sodybą „Upės vingis“. Gal todėl, kai jos šeimininkai nusprendė atsiųsti nuotraukas portale ManoNamai.lt vykusiame konkurse „Gražiausia Lietuvos sodyba 2013“, per rugsėjo mėnesio rinkimų etapą daug kas balsavo už šią sodybą.
Buvo šlapynė
Kai prie vartų pasitiko svetingi šeimininkai Danutė ir Mečislovas Šmatavičiai, buvo akivaizdu, kad per valandą apeiti visą teritoriją nepavyks. Juolab kad kiekviename kelių hektarų sklypo kampe išgirdome po įdomų pasakojimą. D.Šmotavičienė pasidžiaugė, kad pėda pėdon su tėvais vasarą šeimyniniame kaimo turizmo versle sukasi sūnūs, marčios ir anūkė Šarūnė. O jos vyras priminė, kad vieta, kurioje stovime, anksčiau buvo užpelkėjęs nendrynas.
„Tik tada, kai spustelėjo šaltis iki 30 laipsnių, buvo galima samdyti ekskavatorininkus ir kasti tvenkinius, nes jie galėjo įvažiuoti sunkiomis mašinomis į teritoriją ir neįklimpti. Vėliau, kai žmona iš Rokiškio atsikėlė senelių žemę, mūsų teritorija padidėjo. Aptvėrėme keturis hektarus, dar tiek liko už tvoros“, – pasakojo vyras. Jis tikino, kad tvarko tiek, kiek gali įveikti visi šeimos nariai. Žolę pjauna traktoriuku, tačiau vien tam darbui sugaišta visą dieną.
Mėgsta sportą
Pirmas statinys prieš dešimt metų – pavėsinė. Ji yra tarsi „architektūrinis paminklas“, kurio šeimininkai nė neketina perstatyti ar griauti. „Būdavo atvažiuojame, dirbame, plušame, prisėdame pavėsinėje atsikvėpti ir svajojame, kaip viskas atrodys po metų kitų, planuojame, ką dar galima būtų padaryti“, – prisiminimais dalijosi Mečislovas. Visada aktyviai sportavusiam vyrui buvo svarbu, kad sodyboje būtų galima žaisti įvairius komandinius žaidimus. Todėl ilgai nelaukus buvo įrengtos teniso, krepšinio ir tinklinio aikštelės. Jose vykdavo draugiški turnyrai. Jei prieš kelerius metus nebūtų patyręs infarkto, sodybos šeimininkas ir dabar pademonstruotų savo sugebėjimus. Vyras tikino, kad sportuoti būtina. Jis džiaugėsi, kad vis daugiau į sodybą atvažiuoja aktyvaus poilsio mėgėjų.
„Smagu, kai matai, kad jaunimas ne nameliuose lindi, o stveria kamuolius, raketes ir smagiai leidžia laiką sportuodami“, – sakė vyras. Jis pastebėjo, kad vyresnės kartos žmonės ne tokie aktyvūs. Abu Šmatavičių sūnūs nuo mažens buvo pratinami sportuoti, tad ir dabar atvažiavę į sodybą tarp darbų randa laiko palakstyti su kamuoliu.
Permaininga Šventoji
Statybos inžinieriaus išsilavinimą turintis vyras tikino, kad jei tik netingi ir esi nuovokus, daug ką gali pasidaryti pats. Pirmas statinys – sūnaus Giedriaus namas. Jei nėra kur sutalpinti sodybos svečių, tenka jį užleisti.
Didžiausias rūpestis – upės šlaitai. Ties sodyba ji daro staigų vingį, todėl krantų smėlį nuolat paplauna. Mečislovas jau neskaičiuoja, kiek sunkvežimių žemės vežė ir pylė, kad nors kiek sutvirtėtų krantas. Jis pastebėjo, kad žemė ėmė labiau slinkti, kai sūnūs, norėdami gero, ištraukė posūkyje suneštus kelmus, medžių nuolaužas. „Sąnašos buvo tapusios natūraliu kranto tvirtinimu, o kai jų neliko, vanduo be jokių kliūčių ėmė plauti kranto smėlį. Todėl dabar sodiname augalus, kad jų šaknys sutvirtintų krantą, ir labai saugome nuo seno prie Šventosios augančius medžius ir krūmus“, – pasakojo pašnekovas. Jis nenori kranto tvirtinti metalo ir betono konstrukcijomis, nes jos nederėtų prie aplinkos.
„Pavasarį upės vanduo yra pakilęs ir užliejęs pievą. Vienais metais į pirtelę už kelių šimtų metrų nuo upės ėjome su guminiais batais. Vanduo buvo apsėmęs grindis“, – pasakojo Mečislovas. Tik dabar, pasak jo, upė rami, tyliai neša savo vandenis, o pavasarį ji būna neatpažįstama.
Galima ir neirkluoti
Sutuoktiniai pasidžiaugė, kad baidarininkai mažiau teršia upę, dauguma jau susirenka šiukšles. „Turime aštuonias baidares. Kai atvyksta grupės žmonių, norinčių smagiai praleisti laiką, klausiame, kiek valandų norėtų plaukti. Vieniems užtenka 3–4 valandų, kiti renkasi ilgesnį maršrutą. Kai startuoja pas mus ir plaukia link Anykščių, o pasiekę į galutinį tašką skambina, ir mes važiuojame jų paimi. Upė nėra srauni, tad tikimybė, kad baidarė apsivers, – nedidelė. Norintys pasigėrėti gamta gali plaukti neirkluodami, nes srovė neša ten, kur reikia. Svarbu tik vairuoti baidarę“, – linksmai kalbėjo M.Šmatavičius.
Šią vasarą sodyboje svečių netrūko. Kiekvieną savaitgalį joje šurmuliavo žmonės. Dažniausiai atvyksta kompanijos, kurios visam savaitgaliui užima namelius. Mečislovas pastebėjo, kad dalytis teritoriją su kitais mūsų žmonės nelinkę. Jei pasitaiko lietinga diena ir keliautojai sušlampa, krante jų laukai iškūrenta pirtis. Ja naudotis galima neribotai.
Tvirta ir patikima
Mėgėjams žvejoti sodyboje irgi yra ką veikti. Dideliame tvenkinyje plaukioja įvairiausių žuvų. Pavasarį į tvenkinį suleisti amūrai ir palčiakakčiai pasidarbavo taip, kad prie tvenkinio krantų neliko nė vienos vandens žolės, o vanduo skaidrus tarsi šulinyje. Per vasarą amūrai užaugo iki 800 g.
„Įdomu tai, kad tvenkiniuose vanduo yra metru aukščiau nei upėje. Ant kalvos yra nedidelis ežeriukas. Spėjame, kad iš jo vanduo požeminiais kanalais papildo tvenkinį. Tą pavasarį, kai Šventoji išsiliejo, visi mūsų užauginti upėtakiai išplaukė į ją. Jei kam pasisekė juos sužvejoti, buvo maloniai nustebinti“, – spėjo pašnekovas. Būdamas Slovėnijoje jis nužiūrėjo aukštą ant metalinių vežimo ratų pastatytą stalą, padarė tokius pat paaukštintus suolus, ant kurių mėgsta prisėsti ir vakaroti nuo plaukimo pavargę baidarininkai. „Tėvukas buvo kalvis, tad iš Anykščių atsivežiau ratus, įtvirtinau juos taip, kad nejudėtų, o suolus ir stalviršį sukaliau iš paprasčiausių lentų“, – rodė Mečislovas. Pasak jo, svarbiausia, kad būtų tvirta ir patogu naudoti.
Ypatingas šaltinis
Sodyboje yra du keturračiai. Jais galima pasivažinėti miško keliukais. Ekstremalaus pasivažinėjimo mėgėjams Mečislovas su sūnumis ketina įrengti trasą su purvo ir natūraliomis gamtos kliūtimis. O norintieji pamatyti apylinkes važiuodami prabangia karieta, šią paslaugą turi užsakyti iš anksto. Karietoje telpa aštuoni žmonės.
„Būtinai reikia aplankyti Krokulės šaltinį. Jo vanduo turi gydomųjų galių. Žmonės iš visos Lietuvos važiuoja to vandens. O palietusieji prie koplytėlės esantį akmenį, sakoma, atgauna dvasinę pusiausvyrą. Ar tai tiesa, kiekvienas turi įsitikinti pats“, – pridūrė Mečislovas. Tad ir mes grįždami stabtelėjome įsitikinti magiška Krokulės šaltinio galia. Juk tokios progos praleisti negalima.
Arklių muziejus
Sodybos svečiams jis rekomenduoja aplankyti Konglomerato atodangą, Užpalių varpinę, Lygamiškio piliakalnį, jo papėdėje riogsantį akmenį, kuris nuo senų senovės vadinamas „Laumės valtimi.“
M.Šmatavičius sakė, kad daug malonių įspūdžių galima patirti aplankius Viktorijos Jovarienės arklių muziejų. „Jos sodyba stovi ant Šventosios kranto, netoli nuo mūsų. Aplink driekiasi plačios pievos, jose ganosi žirgai. Ši šauni moteris surinko viską, kas susiję su arkliais: pakinktus, padargus, laimę nešančias pasagas, vežimus. Daug meno kūrinių: skulptūrėlių, paveikslų, gobelenų, kuriuose vaizduojami arkliai. Atvykus pas ją, galima daug sužinoti apie hipoterapiją“, – pasakojo vyras.
Jis pabrėžė, kad jam patinka blaiviai laisvalaikį leidžiantys, smalsūs žmonės. M.Šmatavičius tvirtino, kad jokių rūpesčių nekyla, kai sodyboje apsigyvena šeimos su vaikais. Dieną tada būna užimtos visos žaidimų aikštelės, o naktimis viešpatauja tyla ir ramybė.
Asmeninio archyvo nuotr.
