Banalus kičas, ironiškas pasišaipymas iš stereotipų, popkultūros simbolis, LGBTQ bendruomenės talismanas, kultinio filmo įkvėpėjas – plastikinį rožinį flamingą kiekvienas mato savaip.
Jaunam žmogui reikėjo darbo…
Rožinio flamingo skrydis prasidėjo 1957 metais, kai dvidešimt vienerių Donas Featherstoneʼas (1936–2015) baigė dailės studijas ir įsidarbino plastikines vejos dekoracijas gaminančioje įmonėje „Union Products“ Leominsteryje. Jis neturėjo ambicijų sukurti plačiai (ar liūdnai – priklausomai nuo požiūrio) pagarsėjusio kičo simbolio ir dizaino ikonos, jam tiesiog reikėjo darbo, o plastikas tuo metu buvo jauniems menininkams įdomi medžiaga. Iš pradžių Donas Featherstoneʼas sėkmingai sukūrė plastikinę antį – kad pavyktų, įsigijo tikrą paukštį, pavadino Čarliu, nagrinėjo jo išvaizdą, o baigęs darbą paleido parke į laisvę. O tada gavo užsakymą imtis flamingo: deja, jį nusipirkti galimybių nebuvo, todėl nukopijavo dvi žurnalo „National Geographic“ nuotraukas ir per keletą savaičių pagamino porelę prototipų iš molio. Vienas flamingas stovėjo iškėlęs galvą, kitas ją nuleidęs „lesė“.
Dekoracija, pakeitusi Amerikos kraštovaizdį
Tais pačiais metais „Union Products“ pradėjo gaminti rožinius saulėlydžio spalvos flamingus, jie turėjo vielines kojas, pakankamai aštrias, kad būtų patogu įbesti į veją. Paukščiai buvo parduodami poromis, platinami pagal katalogą, pakuotė kainavo 2,76 dolerio. Flamingai žaibiškai tapo bestseleriu, tūkstančiai jų okupavo priemiesčių namų kiemus.
Ne veltui „The New York Times“ Doną Featherstoneʼą pavadino žmogumi, „negrąžinamai pakeitusiu praeito amžiaus vidurio Amerikos kraštovaizdį“. Beje, pats menininkas apie save galvojo paprasčiau, viename interviu jis pasakė: „Darau tai, kas žmonėms teikia džiaugsmo, tai gyvenime ir yra svarbu.“ Menus jam dėstę profesoriai vėliau priekaištavo, kad jis parsidavė pigius dirbinius gaminančiai kompanijai, bet kaip tik dėl flamingų jo vardas išliko dizaino istorijoje. Beje, 57 paukščių būrys buvo įsikūręs ir paties Dono Featherstoneʼo kieme. O ir įmonėje „Union Products“ jis sėkmingai dirbo 43 metus ir išeidamas į pensiją 1999-aisiais jau buvo jos prezidentas. Per ilgą karjerą menininkas sukūrė apie 650 kraštovaizdžio dekoro aksesuarų – pradedant Santa Klausu, baigiant gulbėmis, kurios, beje, buvo parduodamos dar sėkmingiau už flamingus, bet niekas niekada apie jas nerašė…
Aukštyn ir žemyn
Kai pasirodė Johno Waterso filmas „Rožinis flamingas“ („Pink Flamingos“, 1972), plastikiniai paukščiai imti laikyti prasto skonio etalonu. Meno kritikai skubiai apkaltino juos dėl kičo plitimo, kai kurios namų savininkų asociacijos uždraudė puošti aplinką flamingais ir už tai baudė, nes tokios dekoracijos esą menkina kaimynų nekilnojamojo turto vertę. Bet žmonės nė nemanė gėdintis, priešingai, flamingų populiarumas tik didėjo (juk įsigyti plastikinį aksesuarą buvo daug paprasčiau nei bronzinę skulptūrą).
Poparto suklestėjimas pakylėjo kičinę dekoraciją į kultinio meno aukštumas, šiek tiek vėliau maištaujantis Amerikos jaunimas plastikinį paukštį ėmė laikyti pasipriešinimo tradicinėms normoms simboliu, kurį laiką ir gėjų bendruomenė naudojo jį kaip savo talismaną. 1996 metais jis laimėjo „Ig Nobel“ meno premiją, skiriamą už pasiekimus, kurie iš pradžių priverčia nusijuokti, o tada pagalvoti.
„Union Products“ plastikinių paukščių gamybą nutraukė 2006 metais, tačiau autorines teises bei originalias plastikines liejimo formas įsigijo kiti savininkai (dabar tai „Cado Company“) ir rožiniai flamingai gaminami iki šiol. O ir pačių įvairiausių Dono Featherstoneʼo kūrinio replikų rinkoje tikrai netrūksta.
Kur slypi fenomenas
Dizaino apžvalgininkai ieško atsakymo, kaip neskoninga vejos dekoracija tapo kultiniu dizaino objektu, o „Bloomberg“ analitikai nagrinėja, kodėl šiandien flamingų atvaizdais dekoruotų prekių pardavimai šoktelėjo šimtais procentų. Per keletą pastarųjų metų rožiniai paukščiai nuo podiumų nukeliavo į drabužių parduotuves ir interjero salonus. Juos galima pamatyti ant telefonų dėklų, batų, tapetų, pagalvių, indų, krepšių, dušo užuolaidų ir garsiausių mados dizainerių drabužių.
Atgimimas prasidėjo tada, kai amerikietis mados dizaineris Marcas Jacobsas visą 2015 metų kolekciją dekoravo flamingų atvaizdais. Kiti prekių ženklai – tokie kaip „Bottega Veneta“ ir „Gucci“ – pasigavo idėją, o „Prada“ pratęsė temą sukurdama kvepalus „Pink Flamingos“. Po metų Jungtinėje Karalystėje „John Lewis“ kompanija pristatė pripučiamus baseino flamingus: sėkmė buvo stulbinama, per aštuonias savaites jie išpirkti.
Įdomu! Pasak „Bloomberg“ analitikų, flamingas atitinka tris svarbiausius kriterijus, kad sėkmingai balansuotų tarp apibūdinimų „kičinis“ ir „stilingas“: jis yra rožinis, kilęs iš egzotiškų kraštų ir jam pasisekė būti laisvu paukščiu. Dar tai smagus aksesuaras, suteikiantis aplinkai žaismingumo ir asmeniškumo.
