53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Dizaino klasika: beveik nepastebimas aksesuaras

Dizaino klasika: beveik nepastebimas aksesuaras

Tiesą sakant, tik atsitiktinis pastebėjimas, kad rimto Stephen‘o Bayley ir Terence Conran‘o enciklopedinio leidinio „Dizainas: matoma inteligencija“ pirmajame puslapyje šalia pavadinimo yra įdėta ne kokios nors kultinės kėdės, o paprasčiausios sąvaržėlės nuotrauka, paskatino pažvelgti į ją kitaip. Ne kaip į patogią naudoti sulankstytą vielutę, bet kaip į dizaino istorijoje garbinamą daiktą.

Ne viskas keičiasi…

Daugelio kasdienių daiktų dizainas per visą XX amžių pasikeitė kardinaliai, tačiau jei patektume į įsivaizduojamą 1895-ųjų kanceliariją, ant stalų pamatytume puikiai atpažįstamas sidabro spalva spindinčias plienines sąvaržėles. Tai, kas tada buvo naujausių technologijų išraiška, praėjus geram šimtmečiui ten pat atlieka tą pačią paskirtį. Nors gal ir ne visai taip… Dabar sąvaržėlė visada prieš akis dar dažniau – popierių šūsnys užleidžia vietą virtualiai erdvei, o sąvaržėlė tapo grafine piktograma elektroninio pašto darbalaukyje. Nors per šimtą metų biuro veikla neįtikėtinai pakito, dvigubas ovalus sąvaržėlės siluetas išliko toks, koks buvęs. Lakoniškas ir tikslus, akimirksniu atpažįstamas ir tobulai paprastas, jis originaliai, netikėtai ar šmaikščiai atkartojamas ir kituose dizaino objektuose: kėdėse, staluose, šviestuvuose, kabyklose ir radiatoriuose…

Mados namai „Prada“ ką tik pristatė iš aukščiausios kokybės sidabro pagamintą sąvaržėlės formos pinigų segtuką, papuoštą savo logotipu ir kainuojantį 185 dolerius. (Beje, šis aksesuaras vartotojų nesužavėjo ir sulaukė nemažai pašaipų – tiesa, segtuko dizainas dėl to niekuo dėtas, besipiktinančiuosius glumino kaina – juk už ją galima nusipirkti 13,3 tūkstančio tikrų sąvaržėlių.)

Kas buvo, kai sąvaržėlių nebuvo

Sąvaržėlės konstrukcija buvo sugalvota tada, kai atsirado jos poreikis. Iki tol kanceliarijų darbuotojai popierių šūsnis surišdavo arba susiūdavo, tik jei prireikdavo išimti reikiamą egzempliorių, tai nebuvo paprasta. Sėkmingai vystantis popierinei biurokratijai kilo neišvengiama būtinybė sukurti kažką, kas visus popierius išlaikytų vienoje vietoje ir jų nesugadintų.

Pirmiausia imta naudoti segtukus žiogelius (šiuos 1835 metais išrado amerikietis gydytojas) – iš siuvyklų jie buvo perkelti į kanceliarijas. Žiogeliai tam priešinosi, nenorėjo perdurti popieriaus arba badė pirštus ir lūždavo. Paskui buvo bandymų naudoti spyruoklines vielutes, sukurtas kitiems tikslams – tvirtinti etiketes prie drabužių, tad popieriams susegti sunkiai pritaikomas.

Nieko keista, kad mintis sulankstyti plieno vielą kelis kartus ir suspausti su ja popieriaus lapus vienu metu šovė į galvą keliems žmonėms. Tačiau tik vienas išliko istorijoje kaip sąvaržėlės išradėjas. Tas, kuris iš tiesų nebuvo pirmasis ir ne jo sukurtą sąvaržėlės dizainą visi atpažįstame kaip klasikinį. Tai neteisinga? Galbūt, bet faktų painiava, mitai ir sunkumai kasantis iki tiesos sukuria intrigą, dėl kurios bet kuri istorija tampa įdomi ir nenuobodi.

Genialios mintys sutampa

Greičiausiai tikrasis šiuolaikinės sąvaržėlės dizaino kūrėjas visada liks nežinomas.

X Manoma, kad ovalo formos sąvaržėlės jau aštuntajame XIX amžiaus dešimtmetyje buvo gaminamos Didžiosios Britanijos įmonėje „The Gem Manufacturing Company Ltd“. Nors kaip tik šios sąvaržėlės greitai paplito visose šalyse ir nepaisant nesuskaičiuojamos daugybės kitokios formos variacijų išliko populiariausios iki mūsų dienų, jų dizainas niekada nebuvo patentuotas. Tik kompanijos pavadinimas nenuėjo užmarštin – iki šiol klasikinės formos sąvaržėlės vadinamos „Gem“.

X Amerikietis William‘as Middlebrook‘as 1899 metais gavo sąvaržėles iš lankstaus ir tvirto plieno vielos gaminančios mašinos patentą ir, pasak tyrinėtojų, pagal brėžinius galima numanyti, kad tos sąvaržėlės labai priminė dabartines.

X Pirmą kartą klasikinės sąvaržėlės dizainą galima pamatyti 1893 metais JAV žurnale išspausdintoje Niujorko kompanijos „Cushman & Denison“ reklamoje. Ši kompanija užregistravo „Gem“ prekės ženklą 1904 metais.

Shutterstock

X XIX amžiaus pabaigoje pasipylė srautas įvairaus dizaino sąvaržėlių patentų. (Didelė jų kolekcija saugoma „The Early Office Museum“). Sąvaržėlių forma priminė spiralę, apverstą trikampį ar pelėdos galvą, kai kurios tiko didesnėms popieriaus šūsnims, kitoms reikėjo mažiau vielos ir jos buvo pigesnės, trečios ne taip smarkiai susiveldavo dėžutėse. Tačiau tradicinė vadinamoji „Gem“ forma įrodė, kad tik jos jau nebereikia daugiau tobulinti, kad šis dizainas yra nepriekaištingai elegantiškas, tikslus, naudingas ir nebrangus.

Autorystės painiava

Nors nepelnytai, bet dažnai klasikinės – paprastos ir tobulos – sąvaržėlės dizaino kūrėju laikomas norvegas Johan‘as Vaaler‘is (1866–1910). Bent jau norvegai tuo įsitikinę, o pats jis dėl šios painiavos nekaltas. Apie Didžiojoje Britanijoje dar net jam negimus jau gamintas sąvaržėles J. Vaaler‘is greičiausiai nieko nežinojo, iš tiesų buvo gabus matematikas ir garsėjo novatoriškomis idėjomis. 1899 metais jis nubraižė sąvaržėlės – kampuotos, mažiau funkcionalios, nes nebuvo paskutinio vielos pasukimo – eskizus ir 1901 metais patentavo jos dizainą Vokietijoje bei JAV.

Sunku pasakyti, kodėl būtent tose šalyse, mat Johan‘as Vaaler‘is dirbo Oslo patentų biure, visos procedūros jam buvo gerai žinomos. Galbūt jis buvo įsitikinęs, kad tokio produkto rinkoje nėra, ir tikėjosi gauti komercines teises visame pasaulyje. Tačiau turėjo nusivilti sužinojęs, kad jau gaminamos funkcionalesnio dizaino vadinamosios „Gem“ sąvaržėlės, tad pats nepradėjo bendradarbiauti su gamintojais ir laikui bėgant jo patentas nustojo galioti.

Kaip atsirado įkvepiantis mitas

Tik praėjus nemažai metų po Johan‘o Vaaler‘io mirties buvo sukurtas mitas, pagrįstas klaidinga prielaida, kad sąvaržėlę išrado nepripažintas norvegų genijus. Nacionalinės patentų agentūros Norvegijoje darbuotojas Halvard‘as Foss‘as apie trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį Vokietijoje aptiko Johan‘ui Vaaler‘iui išduotą patentą, tačiau suklydo manydamas, kad tai – ta pati populiarioji sąvaržėlė, ir parašė straipsnį apie menamą jos išradėją. Informacija pateko į Norvegijos enciklopedijas, vėliau pasklido kitų šalių leidiniuose ir iki šiol daug kur pateikiama kaip neginčijamas faktas.

Beje, Antrojo pasaulinio karo įvykiai taip pat prisidėjo prie klaidingo mito sklaidos. Kadangi naciai uždraudė sagas bei ženkliukus su nacionaline simbolika ar iš šalies pasitraukusio monarcho inicialais, norvegai ėmė segėti sąvaržėles – jos simbolizavo pasipriešinimą, solidarumą ir tautos vienybę. (Vis dėlto teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kas sąvaržėles segėjo ir Prancūzijos rezistentai, tad gal šis aktas ir neturi nieko bendra su pagarba norvegų išradėjui.)

Kas yra svarbiausia

Laikui bėgant nacionalinio norvegų simbolio statusas dar sustiprėjo. Nors Johan‘o Vaaler‘io sąvaržėlės dizainas buvo visai kitoks, netoli Oslo, Sandvikoje, 1990 metais išradėjui pastatytas paminklas – gigantiška apie 7 metrų aukščio klasikinė vadinamosios „Gem“ formos sąvaržėlė… O minint šimtmetį 1999-aisiais Norvegija išspausdino pašto ženklą, kurio fone – Johan‘ui Vaaler‘iui išduoto patento faksimilė, o pirmame plane – vėl ta pati (nes atpažįstamumas juk yra svarbiausia) sąvaržėlė.

Mano išsaugoti straipsniai