„Hygge“ fenomenas mane užvaldė ne dėl to, kad dievinu pledukus ir arba tikiu magiška žvakių galia. Studijuodama skandinavų vikingų kultūrą ir lygindama juos su baltų, aš ir daugelis kitų autorių, pastebėjome kokio giminingo mentaliteto esame tautos. Taip buvo anksčiau, tačiau dabar atrodo, kad dizaino srityje skandinavai sugebėjo išlikti autentiškais, o mes praradome savo unikalumą. Svarstau, ar „hygge“ tinka Lietuvai ir dalinuosi savo namų interjeru, įrengtu pagal šią koncepciją.
Pirma. „Hygge“ puikiai suformulavo metodiką, kaip panaudojant apšvietimą sukurti gerą namų atmosferą. Ne tik danai, bet ir profesionalai garsiausiais vardais apie tai kalba, kad tai svarbiausia interjere. Tam sukurti reikia supratimo, žinių ir talento. Danai turėjo autoritetingus šviestuvų dizainerius Heningseną, Vernerį Pantoną, iš kurių mokėsi. Danai žino, kokioje atmosferoje jie jaučiaisi geriausiai. Mes lietuviai, tokios stiprios dizaino mokyklos neturėjome, todėl dabar esame mokymosi etape, kuriame pasitaiko įvairiausių ieškojimų.
Antra. Danai negali gyventi be „hygge“ žvakių šviesos. Suskaičiuota, kad tik 4 procentai danų to nedaro. Lietuvoje tokio tyrimo niekas nedarė, bet aš pastebėjau, kad tik nedidelė dalis lietuvių kiekvieną dieną užsidega žvakes. Raginimas tai daryti gali skambėti banaliai, kol nepažvelgėme į mūsų šalies praeitį, kuri turi galingą ugnies istoriją. Paskutinę šventąją ugnį užgesino Vytauto motina Birutė, o tai įvyko visai neseniai. Labai pykome ant krikščionių, kad jie tai padarė, bet labai greitai patys pamiršome ugnį. Deginame bažnyčiose, šokinėjame per Joninių laužus, bet taip, kaip skandinavai, masiškai žvakių namuose nedeginame. Ir labai gaila. Juk ugnis yra universalus visų tautų ritualinis elementas, bendrystės tarp Dievo ir žmogaus ženklas, todėl žvakių šviesa mūsų buitį galėtų sutaurinti.
Trečia. Neutralios, niuansuotos, be brutalių kontrastų „hygge“ spalvos. Jos kuria ne tik šiaurietišką estetiką, bet ir mano minėtą atmosferą. Išblukusios spalvos, lyg per rūką, tobulai tinka ir mums, lietuviams. Tai mūsų sąvastis. Baisiausias dalykas, kas gali nutikti su namais, į kuriuos norime prisišaukti jaukumą ir šilumą, tai parsinešti kibirėlį baltų dažų, nesuteikiant jiems jokios spalvos, ir nutepti sienas. Labai gaila, bet būtent taip kai kurie žmonės supranta remontą ir taip susikuria šaltus, nejaukius namus.
Ketvirta. Kokia „hygge“ be pledukų ir šiltų kojinių? Šiuo klausimu skirtumai tarp mūsų tautų yra. Skandinavų regioninė tekstilė buvo vilna, o mūsų linas. Vikingai kirpo avis, nes jų laivams reikėjo vilnonių burių, o mes kankinome gležną augalėlį, nes mergelių kraičiui reikėjo lininių drobelių. Dar visai neseniai buvome lino kraštas, o dabar skandinavai kur kas labiau nei mes vertina šią tekstilę. Vis dar nėra įprasta, kad mūsų namuose būtų daug lininės tekstilės – patalynės, užuolaidų, rankšluosčių, pledų. Nors pokyčių yra, bet panašu, kad mūsų meilė linui turėtų užgimti iš naujo.
Šaltinis: www.valaviciute.lt
