Daugiausiai istoriografijoje minimas visų laikų Lietuvos architektas – tai Laurynas Gucevičius (1753–1798). Tačiau kodėl būtent jis sulaukė tiek dėmesio ir tapo žymiausiu architektu, nors iki šių dienų išliko nepakitę tik du neabejotinai jo autorystės objektai – Vilniaus katedra ir Rotušė?
Laurynui Gucevičiui skirtos dvi monografijos, keli šimtai mokslinių ir populiarių straipsnių, jis nagrinėjamas mokyklinėse istorijos kurso programose, jam pastatyti du paminklai ir pakabintos kelios atminimo lentos, jo vardu pavadinta gatvė bei aikštė. Laurynas Gucevičius tapo ir Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) dramos „Katedra“ (1971) pagrindiniu herojumi.
Tačiau kodėl L. Gucevičius sulaukė tiek dėmesio ir tapo žymiausiu architektu, nors iki šių dienų išliko nepakitę tik du neabejotinai jo autorystės objektai – Vilniaus katedra ir Rotušė? Veikiausiai šių statinių reikšmė Vilniaus ir visos šalies gyvenime ir lėmė architektui šlovę. Jų statyba sutapo su didžiosiomis Ketverių metų seimo nulemtomis permainomis.
Lauryno Gucevičiaus kuriama klasicistinė architektūra puikiai atitiko Apšvietos epochos idealus, asocijavosi su visuotine piliečių lygybės idėja. Antikinės šventyklos kompozicija paremta L. Gucevičiaus Rotušė buvo viena novatoriškiausių visuomeninės paskirties pastato architektūrinių interpretacijų XVIII a. Europoje.
L. Gucevičiaus kūriniai darė stiprų poveikį daugeliui klasicizmo architektų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. „Gucevičiaus stilius“ ypač išpopuliarėjo XIX a. I p., o jo projektuotos Vilniaus katedros fasado kompozicija buvo pakartota dešimtyje bažnyčių (Eišiškių, Mielagėnų, Nedingės, Onuškio, Taujėnų ir kt.). Iki šiol L. Gucevičiaus sukurti statiniai laikomi Lietuvos klasicizmo etalonu.
XIX a., Lietuvai patekus į Rusijos imperiją, Vilniaus katedra ir Rotušė buvo vieninteliai funkcionuojantys senosios valstybės objektai, jų vaizdas imtas naudoti kaip miesto ir valstybės simbolis. XX amžiuje L. Gucevičiaus projektuotos Vilniaus katedros paveikslas buvo vis plačiau tiražuojamas ir greta Gedimino bokšto tapo „miesto ikona“ – miestą reprezentuojančiu vaizdu.
Laiminga išsilavinimo ir talento sąjunga
L. Gucevičiaus susilaukė šlovės jau tarp amžininkų. Per savo trumpą gyvenimą jis pasiekė aukščiausių profesinių aukštumų ir gavo garbingiausius užsakymus Vilniuje ir to meto valstybėje. Veržli ir įspūdinga architekto karjera prasidėjo Vilniaus vyskupo ir Edukacinės komisijos pirmininko Ignoto Jokūbo Masalskio dėka.
Kilęs iš valstiečių šeimos L. Gucevičius pasirinko dvasininko kelią ir mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. Vilniaus universitete jis studijavo matematiką ir architektūrą. Laikant viešuosius egzaminus į gabų jaunuolį dėmesį atkreipė Vilniaus vyskupas, kuris ėmėsi jį globoti.
Ignoto Jokūbo Masalskio iniciatyva L. Gucevičius tęsė architektūros studijas Romoje, vėliau – Karališkojoje akademijoje Paryžiuje pas žymiausius to meto Europos architektus, apkeliavo beveik visą Europą.
Puikiai išsilavinusiam jaunam architektui dukart buvo siūloma garbinga katedros vadovo vieta Krokuvos akademijoje, bet L. Gucevičius pasirinko architekto praktiko darbą Lietuvoje.
Grįžusiam L. Gucevičiui I. J. Masalskis užsakė projektuoti Verkių centrinius rūmus, paviljoną, malūną, smuklę.
Globėjo užtarimu jam patikėti svarbiausi užsakymai – Vilniaus rotušės ir Katedros rekonstrukcija. Už Vilniaus katedros rekonstrukcijos projektą architektas sulaukė valdovo apdovanojimų, o 1789 m. jam buvo suteikta bajorystė.
L. Gucevičius pasižymėjo įvairiapuse veikla: dėstė Lietuvos inžinerinio korpuso mokykloje, buvo Vilniaus universiteto Architektūros katedros profesorius, sukūrė statybos mechanizacijai skirtų inžinerinių įrengimų, parengė pirmąjį Vilniaus naujosios dalies topografinį planą, parašė architektūros paskaitų programą bei traktatą apie architektūrą italų kalba.
Kūrėjo atminimo metamorfozės
Skirtingu metu buvo akcentuojami įvairūs architekto gyvenimo faktai. Pirmieji L. Gucevičius biografai, rašę XIX a. I p., išskyrė jį iš kitų dėl aukšto lygio akademinio išsilavinimo. Vėliau architekto vardas buvo primirštas, o jį atgaivino susidomėjimas Vilniaus katedros istorija ir XIX a. II p. sparčiai išpopuliarėję vadovai po Vilnių.
Žymus Lietuvos architektas Laurynas Gucevičius pasižymėjo kurdamas ir statybos mechanizacijai skirtus inžinerinius įrengimus, jis parengė pirmąjį Vilniaus naujosios dalies topografinį planą, parašė architektūros paskaitų programą bei traktatą apie architektūrą italų kalba. Pažymėtina ir aktyvi L. Gucevičiaus pozicija, ginant 1791 m. gegužės 3-iosios konstituciją, kai jis 1794 m. sukilimo metu vadovavo Vilniaus gvardijai.
Nepriklausomoje Lietuvoje L. Gucevičių „atrado“ Paulius Galaunė (1890–1988), architekto monografijos metmenyse pavaizdavęs nekilmingo žmogaus iš provincijos profesinių aukštumų pasiekimo istoriją ir pabrėžęs jo pilietinį angažuotumą.
Siekiančio mokslo „baudžiauninko sūnaus“ įvaizdis buvo patrauklus ir sovietmečiu, todėl L. Gucevičiaus vardas buvo mielai populiarinamas. Justino Marcinkevičiaus dramų trilogijoje Katedrą statantis Laurynas įgavo herojiškumo aureolę ir pateko į epinių didvyrių gretas.
Iš tiesų L. Gucevičiaus biografija neatrodo herojiška: jis išvengė represijų po sukilimo ir tapo generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino (1734–1801) architektu, vėliau grįžo į profesoriaus vietą Universitete.
Tačiau L. Gucevičiaus architektūriniai nuopelnai neabejotini. Jis sukūrė originalius, europinio lygio statinius. Ne veltui 2000 m. Oksforde išleistoje „Architektūros enciklopedijoje“ Vilniaus katedra apibūdinama kaip „niekur kitur Europoje nesutinkamo neoklasicistinio švarumo pavyzdys“.
