Spalį, kai sodai nurimsta, o gyvenimas vėl persikelia už namų sienų, daugelis ima kritiškiau žvelgti į savo interjerą ir ieškoti, ko jam trūksta. Atsakymų dažnai ieškome ten pat, kur ir visi: tarp smėlio spalvos minimalistinių namų, kurie žurnaluose ir socialiniuose tinkluose atrodo tarsi nukopijuoti vieni nuo kitų. Tačiau tikrasis jaukumas kartais slypi visai kitur – senoje indaujoje, gėlėtame porceliano puodelyje ar sode, kuriam leista augti taip, kaip jis pats nori, o sendaikčiai interjere gali suteikti namams charakterio, kurio neatstos joks katalogas.
Mano Namai spalio mėnesio viešnia – Gabija Felenderė, „Instagram“ paskyros „Laumių sodelis“ kūrėja. Jau 17 metų ji dirba visažiste, o sielos atgaivą randa sendaikčiuose, keramikoje, namų atnaujinime savo rankomis ir sode. Paskyros pavadinimas gimė iš vaikystės prisiminimų. Močiutės sodo namelyje Gabija sąmoningai beveik nieko nemodernizuoja – čia tebegyvena vaikystė.
Sendaikčių aistra, prasidėjusi nuo nedidelio kavos servizo, Gabiją nuvedė iki Prancūzijos turgų ir nedidelio verslo. „Man senas daiktas yra praeities atspindys. Labai įdomu ieškoti apie jį informacijos ir įsivaizduoti laikus, kai jis buvo naudojamas. Esu sena siela“, – sako ji.
Asmeninio albumo nuotr.
Atvirame interviu kalbamės apie tai, kodėl vintažo paieškos Prancūzijoje primena bado žaidynes, kaip susikurti gyvą sodą neravint ir negenint, kur slypi seno ir naujo harmonija ir kurios interjero tendencijos, Gabijos įsitikinimu, netrukus išnyks iš lietuvių namų.
– Gabija, trumpai papasakok apie save. Kuo šiandien gyveni?
– Kai manęs paklausia, kuo užsiimu, tiesiog neturiu ką atsakyti, nes veiklų tikrai per daug. Visų pirma esu visažistė – tai mano prioritetas. Anksčiau dirbau su drauge dizainere ir braižydavau jai techninius brėžinius, tačiau per daug metų išsisėmiau ir mečiau. Dabar po truputį grįžtu ir padedu kurti interjerą, tik saviems ir pažįstamiems.
Dar nesu tikra, ar noriu visiškai tuo užsiimti ir vėl uždaryti save į kokius nors rėmus. Jei dirbčiau, ko gero, imčiausi klasikinio, vadinamojo Nancy Meyers stiliaus, maišyto su prancūzišku, nes jis man labiausiai prie širdies. Tačiau lietuviai jo dar bijo, o ir įgyvendinti jį kainuoja gerokai daugiau nei modernų. Be viso to, lankau moterų chorą. Kaip matote, trumpai papasakoti apie save tiesiog neišeina.
– „Laumių sodelis“ skamba lyg pasaka. Kaip gimė šis pavadinimas? Gal pati kartais jautiesi šiek tiek laume?
– Iš tiesų kažkiek pasakos ir yra. Kai buvau maža, mano visos vasaros buvo leidžiamos sode kartu su baba ir mama. Ir vakarais man baba pasakodavo pasakas apie laumes. Taip ir įprasminau šį atsiminimą. Tiesa, tą mintį davė draugė, jai už tai labai dėkinga. O dabar kaip ir pridera, esu Laumių sodelio laumė. Daugelis mane taip ir vadina.
Asmeninio albumo nuotr.
– Viskas prasidėjo nuo močiutės sodo namelio, kurį karantino metu prikėlei naujam gyvenimui. Praėjo keleri metai. Kas jame iš močiutės laikų liko nepaliesta, ir ko niekada neišdrįstum pakeisti?
– Iš esmės nepakeista yra daug vietų. Nekeičiau namo struktūros, tiesiog viską perdažiau. Baldų dauguma irgi likę iš senų laikų, juos pritaikiau savaip: indauja tapo virtuvės baldu. Nesinori nieko modernizuoti, man čia vaikystės prisiminimų vieta.
Vis dar prausiamės pasišildę vandenį arba po laistymo žarna.
O dukrai pripilu vonelę, lygiai taip pat kaip prausdavausi aš.
– Tavo sode vijokliai laipioja per senas duris, o vazonai sustatyti lyg atsitiktinai. Kiek tame „atsitiktinume“ yra apgalvoto plano? Kaip sukurti jaukų, „gyvenamą“ sodą, kuris neatrodytų apleistas?
– Vijokliai laipioja, kur patys nori, aš tik retsykiais pakreipiu juos norima linkme. Tačiau vazonai sustatyti apgalvotai: sode labai mėgstu erdves suskirstyti zonomis, nes noriu turėti skirtingų kampelių poilsiui pagal nuotaiką.
Mano babai atrodo, kad sodas gana apleistas, nes aš neraviu ir negeniu augalų. Bet į tai ėjau sąmoningai, viską sodindama tankiai, nes nenoriu viso laisvo laiko skirti darbui.
Manęs neerzina tarp gėlių augančios piktžolės.
Kartu viskas susilieja į gražią visumą, o iš ko ji susideda, mažai kas ir pastebi, juk visi žiūri į bendrą vaizdą. Todėl mano patarimas būtų leisti augalams augti, o patiems daugiau atsipalaiduoti, nes vasara per trumpa, kad visą ją skirtumėte ravėjimui.
– Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado pirmasis sendaiktis? Kas tave juose taip pakerėjo, kad pomėgis virto gyvenimo būdu ar net verslu? Ką tau šiandien reiškia senas daiktas?
– Esu pirkus naudotų senų daiktų dar mokyklos laikais, nes netoli namų buvo dėvėtų drabužių ir daiktų parduotuvė. Pamenu, jog pirkau papuošalų dėžutes. Bet apie vertę visai negalvojau, man tai buvo tiesiog gražus daiktas.
Sąmoningai pirkti pradėjau prieš kokius 8 metus. Supratau, jog su tokiais daiktais galima namus padaryti išskirtiniais. Viskas prasidėjo nuo nedidelio kavos servizo, o paskui net nepajaučiau kaip viskas įsibėgėjo ir kiekvieną savaitę eidavau į sendaikčių paieškas.
Labiausiai žavėjo išvaizda: dabar nebėra gaminama tiek detalizuotų indų kaip anksčiau.
Esu labai didelė gėlių motyvų gerbėja, todėl pas mane tokių daiktų daugiausia. Praėjus keliems metams supratau, jog nebeturiu vietos kur dėti pirkinių, todėl savo aistrą ieškoti pasukau kita linkme: ėmiau viską pardavinėti. Taip ir prasidėjo šis versliukas. Deja, tai labiau kaip hobis, nes lietuviams vis dar labai sunku suprasti vintažinio ar antikvarinio daikto vertę ir už tai atitinkamai sumokėti. Kiti iš vis bijo įskilusių ar kitaip senatvės pažeistų daiktų. Bet tokius dažniausiai susirenku aš.
– Kelis kartus per metus su dėde važiuoji po Prancūzijos sendaikčių turgus. Nupiešk mums tokios dienos paveikslą: kaip atrodo turgus, kaip derasi prancūzai?
– Galbūt sugadinsiu daugelio žmonių romantiškus įsivaizdavimus apie vintažo paieškas, nes viskas yra daug sunkiau.
Paprastai išsvažiuojame iš vakaro ir važiuojame per naktį, kad ryte jau būtume prie Prancūzijos sendaikčių durų. Jei tai yra populiari vieta, žmonių eilė būna didžiulė ir vyksta tarsi bado žaidynės. Tikrai juokinga stebėti kaip vos vartams atsidarius visi bėga į skirtingus skyrius ir ieško gėrybių.
Per dieną aplankome nuo 2 iki 4 vietų, kadangi prancūzai turi labai savitas darbo valandas. Turiu susidėliojus griežtą maršrutą, nes dažniausiai turime tik 4-5 dienas kelionei ir pramogauti nebelieka laiko. Vakare grįžtame į viešbutį, anksti keliamės ir vykstame toliau. Paskutinę dieną apsiperkame ir vėl per naktį važiuojame namo.
Tos dienos išsekina siaubingai. Grįžus man jau būna bloga nuo tų indų, bet dažniausiai reikia skubėti viską plauti, nes dažnai būnu sugalvojus dalyvauti kokioje mugėje. Romantikos tame tikrai mažai, bet kai jau būna viskas sutvarkyta ir paruošta pardavimui – labai mumis didžiuojuosi.
Dėl derėjimosi: prancūzai nelabai linkę tai daryti arba tiesiog užtrunka. Reikia kelis kartus prieiti, kad nuleistų kainą. Bet iš esmės galima nusidėrėti tik kelis eurus, nes šiai dienai vintažas yra labai išbrangęs.
– Tarp tūkstančių daiktų reikia per kelias sekundes atskirti lobį nuo šlamšto. Į ką žiūri pirmiausia?
– Visuomet pirmiausia pamatau raštus.
Kadangi pagrinde perku viską stalo serviravimui, daugeliu atveju raštai nusako ar daiktas senas ir geros manufaktūros.
Asmeninio albumo nuotr.
Tuomet visada reikia pačiupinėti. Geros kokybės medžiagos iškart pasijus, jei ir nežinai gamintojo. Kažkokių patarimų kaip atskirti vertingą daiktą neturiu, nes tiesiog vadovaujuosi nuojauta ir bendrai moku greitai nuskanuoti kas lentynose. Svarbiausia reikia turėti laiko, nes kuičiantis galima rasti tikrų lobių.
– Daugelis bijo sendaikčių, galvodami, kad jie pavers namus muziejumi ar tiesiog „apkraus“ erdvę. Tavo interjeras įrodo priešingai – viskas labai harmoninga. Kokia tavo taisyklė, derinant skirtingų epochų ir stilių radinius moderniame gyvenime?
Aš labai myliu tą harmoniją tarp seno ir naujo. Taisyklių neturiu, mano namų interjeras tikrai nėra minimalistinis, nes tiesiog myliu daiktus. Bet visuomet prieš pirkdama sau pagalvoju ar tikrai derės su jau esamais baldais ar rakandais. Atsižvelgiu į spalvas, bei formas. Ir tikrai kelios vintažinės vazos ar servizas namų nepavers muziejumi.
Svarbiausia yra saikas ir apgalvojimas kur tas daiktas stovės.
– Kažkada sakei, kad savus namus kuri su mintimi „nepatiks – persidarysi“, o klientams taip negalima. Kuo skiriasi Gabija, kurianti namus sau, ir Gabija, padedanti juos susikurti kitiems?
Sau namus galiu persidaryti kada panorėjus, nedarau labai ilgalaikių sprendimų, nes tiesiog mėgstu pakyčius. O klientai dažniausiai namus kuria ilgam, todėl tos dvi Gabijos kardinaliai skiriasi.
Bandau įsiklausyti į žmonių poreikius ir jų gyvenimo būdą. Nebūtinai jie sutampa su mano nuomone, todėl bandau lanksčiai į viską žiūrėti, nes ne man tuose namuose reikės gyventi. Tiesiog padedu pakreipti viską ta linkme, jog bent spalviškai ir stilistiškai viskas derėtų. Projektai, kurios apsiimu nėra visiškai nauji, žmonės jau turi daug užgyvento turto, todėl jį reikia integruoti į naują interjerą. Taip pat skatinu žmones nesivaikyti madų ir rinktis medžiagas ir spalvas, kurios ir po daugelio metų atrodys gerai ir organiškai.
Svarbiausia, jog namai atrodytų “gyvenami”. Dabartinė beige minimalistinių, namų psichozė tikrai ne man. Labai baisu, kai vartai žurnalus ir atrodo, jog kas kartą skaitai apie tuos pačius namus, nes interjerai tiesiog nesikeičia.
– Tavo sendaikčių vietų sąrašas Instagrame buvo vienas populiariausių įrašų. Ar Lietuvoje dar įmanoma rasti tikrų lobių? Kuo mūsų turgūs skiriasi nuo prancūziškų, ir ko ieškoti būtent čia?
– Tikrai įmanoma, bet tai turės atitinkamą kainą. Ir tikrai labai gaila, jog tokių vietų apmažėjo. Ne vieną jau tryniau iš šio sąrašo. Mūsų turguose pagrinde yra atvežtinės prekės, dažnu atveju miksas lobių ir šlamšto, nes tokie prekeiviai viską perka dėžėmis aklai.
Taip pat nemažai tarybinio palikimo. Tačiau tikrai galima rasti perliukų. Taip pat nemažai skyrių su jau atrinktais daiktais. Bet tokiu atveju jau ir kaina bus atitinkama, nes visas juodas darbas jau būna padarytas. Gauni švarų, su istorija daiktą. O užsienio turguose gauni autentiką, ypač, jei tai bagažinių turgūs, kur žmonės išsiparduoda savo turtą.
Man labai gaila, jog yra išlikę labai mažai lietuviško paveldo ir tokiuose turguose žmonės išparduoda ką gavome “prie ruso” ir tai yra didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio turgų.
– Tu per rankas perleidi daiktus, kurie kadaise buvo madingiausi savo laikmečio interjeruose. Ar mačiusi tiek „grįžtančių“ madų gali nuspėti, kas iš šiandienos namų po dvidešimties metų vėl bus medžiojama sendaikčių turguose?
Tai kas gaminama dabar yra toli nuo ankstesnės kokybės ir nemanau, jog išliks ilgai. Nekalbu apie amatininkų darbus ir keramikos kūrėjus. Bet masinės gamybos daiktai tiek metų tiesiog neišgyvens. Aš manau, jog ir toliau bus aktualūs antikvariniai ir vintažiniai gaminiai, kurie įgaus dar didesnę vertę ir bus žymiai sunkiau sumedžiojami.
Jau dabar yra ženkliai sumažėjusi pasiūla, daug kas išpirkta kolekcininkų ir entuziastų, todėl po dvidešimties metų ar daugiau tai bus prabangos prekės.
– Ir pabaigai – ką matai interjero ateityje?
– Labai džiugina, jog žmonės vėl grįžta prie organiškų spalvų ir interjerų su daug tekstūrų. Manau, tokių tik daugės ir greit bus išgyvendintos pigios marmuro imitacijos plytelės. Vėl populiarėja gilūs tonai, tekstilė, turinti skirtingas faktūras, organiškesnė keramika, medis. Tai yra ilgaamžės medžiagos, kurios tarnaus metų metus.
Tikrai nebežiūrėčiau į pilkus tonus, blizgius baldų paviršius, pigius laminatus, „sintetines” spalvas ir baldus su daug stiklo. Į namus sugrįš jaukumas. Visur jau tai vyksta, tikiu, kad po kelių metų ateis ir iki Lietuvos.
