Amarai – vieni dažniausių sodo ir daržo kenkėjų. Jie gali greitai apnikti rožes, serbentus, vaismedžių ūglius, pupeles, agurkus ir kitus augalus. Pastebėję susisukusius lapus ar lipnų jų paviršių, sodininkai dažnai ieško kuo paprastesnio būdo kenkėjams sustabdyti.
Dar mūsų seneliai nuo amarų naudojo paprastą ūkiško muilo tirpalą. Ši priemonė iki šiol minima kaip pigi ir natūralesnė alternatyva cheminiams preparatams. Tačiau ar ji iš tiesų veiksminga, o gal tai tik iš kartos į kartą perduodamas mitas?
Kaip muilo tirpalas veikia amarus?
Muilo tirpalas nėra augalą iš vidaus apsauganti priemonė. Jis veikia tik tada, kai tiesiogiai patenka ant amarų.
Skystis padengia minkštą kenkėjų kūną, pažeidžia jo apsauginį paviršių ir apsunkina kvėpavimą. Dėl to dalis amarų žūsta arba yra nuplaunami nuo augalo.
Būtent todėl neužtenka lengvai apipurkšti tik viršutines lapų puses. Didžiausios amarų kolonijos dažnai slepiasi:
- apatinėje lapų pusėje;
- ant jaunų ūglių;
- prie pumpurų;
- susisukusių lapų viduje;
- aplink žiedkočius.
Jeigu tirpalas amarų nepasiekia, poveikis bus menkas.
Paprastas muilo tirpalo receptas
Nedidelei amarų kolonijai galima paruošti tokį tirpalą:
- 1 litras drungno vandens;
- apie 10–20 gramų natūralaus ūkiško muilo.
Muilą sutarkuokite ir gerai ištirpinkite vandenyje. Tirpalą supilkite į purkštuvą ir apipurkškite amarų apniktas augalo vietas.
Jeigu naudojamas skystas muilas, labai svarbu rinktis priemonę be kvapiklių, dažiklių, baliklių ir kitų agresyvių priedų. Indų ploviklis nėra tas pats, kas paprastas muilas, todėl jautrius lapus jis gali pažeisti.
Pirmiausia verta tirpalą išbandyti ant kelių lapų ir parą stebėti, ar neatsiranda dėmių, parudavimų ar kitų pažeidimų.
Ar šis senolių būdas iš tiesų veikia?
Taip, muilo tirpalas gali padėti, tačiau tik tam tikromis sąlygomis.
Geriausiai jis veikia, kai:
- amarų dar nėra labai daug;
- purškiamos visos jų susitelkimo vietos;
- procedūra kartojama kelis kartus;
- augalas nėra nusilpęs ar stipriai pažeistas;
- amarų kolonijų nuolat neatneša ir nesaugo skruzdėlės.
Vieno purškimo dažniausiai neužtenka. Ant augalo gali likti nepastebėtų amarų, o po kelių dienų kolonija vėl pradeda didėti. Todėl apžiūrėti ir, jei reikia, pakartotinai purkšti augalus verta po 3–5 dienų.
Tačiau jeigu amarais padengta didelė augalo dalis, lapai jau stipriai susisukę, o ūgliai nustojo augti, vien muilo tirpalo gali nepakakti.
Didžiausia klaida – naudoti per stiprų tirpalą
Norėdami greitesnio poveikio sodininkai kartais įberia daug daugiau muilo. Tačiau stipresnis tirpalas nebūtinai bus geresnis.
Per didelė muilo koncentracija gali:
- nudeginti jaunus lapus;
- pažeisti apsauginį lapų sluoksnį;
- palikti dėmių;
- paskatinti lapų džiūvimą;
- pakenkti jautriems daigams ir žiedams.
Ypač atsargiai reikėtų purkšti jaunus, ką tik pasodintus ar nuo sausros nusilpusius augalus.
Purškimui netinka ir labai karšta, saulėta diena. Geriausia procedūrą atlikti anksti ryte arba vakare, kai nėra kaitrios saulės.
Ar galima į tirpalą dėti sodos, acto ar aliejaus?
Liaudiškuose receptuose muilas dažnai maišomas su soda, actu, augaliniu aliejumi ar kitomis virtuvėje randamomis priemonėmis. Tačiau kuo daugiau ingredientų dedama, tuo didesnė rizika pažeisti patį augalą.
Actas gali nudeginti lapus, ypač jei koncentracija per didelė. Aliejus gali padengti lapų paviršių ir karštu oru sustiprinti nudegimų pavojų. Per daug sodos taip pat gali pažeisti augalų audinius ir pakeisti dirvos savybes.
Todėl saugiausia pradėti nuo paprasto, silpno muilo tirpalo, o ne maišyti kelių agresyvių medžiagų mišinį.
Amarai gali grįžti dėl skruzdėlių
Jeigu ant amarų apniktų augalų nuolat matomos skruzdėlės, vien amarų purškimas problemos gali neišspręsti.
Amarai išskiria saldų lipčių, kuriuo minta skruzdėlės. Dėl to jos amarus saugo nuo natūralių priešų ir net perneša ant kitų jaunų ūglių.
Tokiu atveju reikėtų ne tik mažinti amarų skaičių, bet ir trukdyti skruzdėlėms patekti ant augalų. Vaismedžių kamienams galima naudoti tam skirtas lipnias juostas, o aplink augalus pašalinti skruzdėlių judėjimą skatinančius takus ir slėptuves.
Padeda ir paprasta vandens srovė
Jeigu amarų dar nedaug, prieš naudojant bet kokį tirpalą verta išbandyti paprasčiausią būdą – nuplauti juos stipresne vandens srove.
Tai ypač tinka:
- rožėms;
- vaismedžių sodinukams;
- serbentams;
- dekoratyviniams krūmams;
- tvirtesniems daržo augalams.
Nukritę nuo augalo amarai ne visada sugeba greitai sugrįžti. Procedūrą gali tekti pakartoti kelias dienas iš eilės.
Tačiau vandens srovė neturėtų būti tokia stipri, kad nulaužtų jaunus ūglius ar pažeistų žiedus.
Natūralūs amarų priešai – geriausi sodo pagalbininkai
Amarais minta boružės, auksaakių lervos, žiedmusių lervos ir kai kurie paukščiai. Jeigu sode naudojami plataus poveikio insekticidai, gali žūti ne tik amarai, bet ir šie naudingi gyvūnai.
Norint jų privilioti, sode verta auginti įvairių žydinčių augalų:
- krapų;
- kraujažolių;
- medetkų;
- ramunėlių;
- pankolių;
- grikių;
- facelijų.
Natūrali pusiausvyra ne visada sunaikina visus amarus, tačiau dažnai neleidžia jų kolonijoms išaugti iki pavojingo dydžio.
Ar reikia pašalinti susisukusius lapus?
Jeigu amarai slepiasi keliuose labai pažeistuose ir susisukusiuose lapuose, juos galima nuskinti ir išmesti. Taip greitai pašalinama didelė dalis kolonijos.
Tačiau nereikėtų nuskabyti per daug lapų, nes jie reikalingi augalui fotosintezei. Šis būdas tinkamiausias tada, kai pažeidimas lokalus ir apima tik keletą ūglių.
Pašalintų amarais apniktų augalų dalių geriau nepalikti šalia lysvės.
Kada liaudiškų priemonių nebeužtenka?
Muilo tirpalas geriausiai tinka ankstyvoje kenkėjų plitimo stadijoje. Jeigu amarų kolonijos didelės ir sparčiai plinta, verta rinktis specialiai tam skirtą augalų apsaugos priemonę.
Prieš ją naudojant svarbu:
- patikrinti, kokiems augalams ji skirta;
- laikytis nurodytos koncentracijos;
- paisyti laukimo laikotarpio iki derliaus nuėmimo;
- nepurkšti žydinčių augalų, kai juos lanko bitės;
- laikytis gamintojo saugos reikalavimų.
Valgomiems augalams negalima naudoti bet kokių buitinių chemikalų ar dekoratyviniams augalams skirtų preparatų.
Kada geriausia purkšti augalus?
Tinkamiausias metas – ankstyvas rytas arba ramus vakaras. Neturėtų būti kaitrios saulės, stipraus vėjo ar artėjančio lietaus.
Jeigu netrukus po procedūros palis, muilo tirpalas bus nuplautas ir poveikis sumažės. Karštą dieną tirpalas gali per greitai išdžiūti ir pažeisti lapus.
Taip pat nereikėtų purkšti augalų, kai jie labai ištroškę. Pirmiausia juos palaistykite ir leiskite atsigauti.
Kaip išvengti didelių amarų kolonijų?
Visiškai apsaugoti sodo nuo amarų beveik neįmanoma, tačiau galima sumažinti stipraus jų išplitimo tikimybę.
Svarbu:
- reguliariai apžiūrėti jaunus ūglius ir lapų apačias;
- nepersistengti tręšiant azotu;
- šalinti stipriai pažeistas augalo dalis;
- saugoti boružes ir kitus naudingus vabzdžius;
- kontroliuoti ant augalų lipančias skruzdėles;
- neauginti augalų per tankiai;
- palaikyti gerą jų būklę ir tinkamai laistyti.
Per daug azoto gavę augalai išaugina daug minkštų, sultingų ūglių, kurie amarams yra itin patrauklūs.
Kokia galutinė išvada?
Senolių naudotas muilo tirpalas nuo amarų nėra vien mitas. Jis iš tiesų gali sumažinti kenkėjų skaičių, ypač jeigu amarai pastebimi anksti ir apipurškiami tiesiogiai.
Tačiau tai nėra vienkartinė ir visą sezoną augalą apsauganti priemonė. Purškimą dažnai reikia pakartoti, o kartu stebėti skruzdėles, šalinti stipriai pažeistus ūglius ir saugoti natūralius amarų priešus.
Svarbiausia nepadaryti tirpalo per stipraus. Švelni priemonė, panaudota laiku ir tinkamai, dažnai būna veiksmingesnė už agresyvų mišinį, galintį pakenkti ne tik amarams, bet ir pačiam augalui.
