Nederlingos, „plikos“ teritorijos nebūtinai privalo tokiomis ir likti. Pasaulyje yra daugybė judėjimų, kurie pasisako už augalų platinimą pačiais netikėčiausiais būdais. Vienas jų – teritorijų „bombardavimas sėklomis“.
Pirmoji „sėklų bomba“ – iš prezervatyvo
„Sėklų granatų“ arba „sėklų bombų“ terminas pirmą kartą panaudotas 1973 m. Lizos Christy iniciatyva, kuri ėmėsi pasauliui naujo judėjimo žaliosios partizanininkystės. Pirmoji „sėklų bomba“ buvo pagaminta iš prezervatyvo, pripildyto trąšų ir pomidorų sėklų. Tokios sėklos buvo išmetamos per tvoras į apleistas teritorijas Niujorke. Šio judėjimo tikslas buvo žaliais augalais pagyvinti „plikas“ vietoves.
„Bombardavimas sėklomis“ itin išplitęs Afrikos regione, nederlingose žemėse. Tobulėjant technologijoms, prezervatyvus pakeitė biologiškai skaidus konteineris, kuriame patalpinta sėklytė išmetama ant žemės ploto. Sėklai dygstant, ją apribojanti kapsulė suyra į dirvožemį. Paprastai „bombardavimas sėklomis“ atliekamas plačiu mastu – tuo pačiu metu skirtingose teritorijose išmetama daugybė tokių „sėklų bombų“. Sėkla, gaudama pakankamai vandens ir šilumos bei neturėdama daug augalijos konkurencijos aplink, sudygsta net ir nederlingose žemėse.
Sėklos – kaip forma reikšti pilietinę poziciją
Bendruomeninės daržininkystės idėjos pradininkas Lietuvoje Mindaugas Danys GRYNAS.lt yra sakęs, kad taip vadinama partizaninė daržininkystė populiari užsienio šalyse. Ja siekiama ne tik užauginti kažką gražaus miesto viešose erdvėse, bet ir parodyti pilietinę poziciją, kad tau rūpi miesto veidas, jo kūrimo procesas.
Aišku, „sėklų bombos“ turėtų būti mėtomos ne į kaimyno daržą, nes jis vis tiek išravės, o kažkur gamtoje, ypač ten, kur niekas dar nėra užaugę ar kažko norime įdomesnio.T. Jokšienė
„Partizaninė daržininkystė pasireiškia tuo, jog žmonės pasigamina vadinamas „sėklų bombas“, t. y. žemės grumstus su viduje įmaišytomis sėklomis, ir eidami išmeta bet kur – į apleistas teritorijas, gatvės sankryžas ir kitur. Lietui palijus, iš šių sėklų išauga augalai, kurie nebūtinai būna valgomi, gali būti laukinės gėlės ar dar kažkas. Tai daroma tam, kad žmonės pakeistų požiūrį į aplinką, kad nustotų vadovautis principu, kad viskas, kas vyksta už mano buto durų, man nesvarbu. Norima įsitraukti į viešų erdvių keitimą, valdymą, tvarkymą ir nepalikti to vien savivaldybių specialistams“, – pasakojo M. Danys. Jo teigimu, tai ypač populiaru Didžiojoje Britanijoje.
„Sėklų bombos“ gali sukelti problemų
Ar toks reiškinys egzistuoja Lietuvoje sunku pasakyti. Tuo suabejojo ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) botanikė Teresė Jokšienė: „Lietuvoje nesu girdėjusi, ar toks dalykas yra. Tai graži idėja, bet reikia pagalvoti apie sėklas. Aišku, „sėklų bombos“ turėtų būti mėtomos ne į kaimyno daržą, nes jis vis tiek išravės, o kažkur gamtoje, ypač ten, kur niekas dar nėra užaugę ar kažko norime įdomesnio“.
„Sėklų bombose“ geriau platinti vietinius augalus, o ne atsivežtinius, nes šie gali būti sunkiai prognozuojami.
Tai daroma tam, kad žmonės pakeistų požiūrį į aplinką, kad nustotų vadovautis principu, kad viskas, kas vyksta už mano buto durų, man nesvarbu. Norima įsitraukti į viešų erdvių keitimą, valdymą, tvarkymą ir nepalikti to vien savivaldybių specialistams.M. Danys
„Nenumeskime iš svetimų kraštų atsivežtų augalų – nes čia jiems bus svetima žemė, ne visi prigis. Gali pakliūti ir toks, kuris prigis ir kad nebūtų taip, kaip su Sasnovskio barščiu, kad neturėdami Lietuvoje priešų plis ir turėsime invazinius, bjaurius augalus ir dideles problemas“, – įspėjo T. Jokšienė.
„Sėklų bomba“, išmesta ant žemės, į ją vėliau suleidžia šaknis, tačiau reikia nepamiršti, kad ant asfalto numesta „bomba“ sunkiai ras kelią, kur įleisti šaknis: „Jeigu sėkla nukris ant cemento, grindinio, asfalto, plytelių, gal ir sugebės išdygti, bet neturės kur užsikabinti ir žus“, – sakė T. Jokšienė.
Kad sėkla sudygtų reikia oro, vandens ir šilumos – jeigu visų šių ingriedientų ji gaus, tikėtina, kad iš sėklytės išaugs kas nors gražaus ir puošiančio aplinką.
