Uogakrūmių daržas… Retai išgirsi tokią frazę. Daržas mums paprastai asocijuojasi su lygiomis lysvėmis, kur estetikos – nedaug. O uogakrūmiai veši soduose, ten, kur žydi gėlynai, dekoratyviniai krūmai ir vaismedžiai. Uogakrūmių derlius – tai ne tik gardumynas, bet ir dalis sodo estetikos.
Pirmosios gamtinės braškės, mokslininkų manymu, išaugo pietryčių Azijoje ir Himalajų kalnyne, iš ten jų sėklas paukščiai išbarstė po visą pasaulį. Ir nors mes esame įpratę jas vadinti uogomis, iš tiesų tai yra augalo vaisiai.
Priežiūra
Vos nuėmus derlių, braškių ūselius reikia nukarpyti. Liepa ir rugpjūtis – tinkamiausias metas braškėms sodinti. Uogakrūmius galima auginti beveik kiekvienoje dirvoje, tik braškės nelabai mėgsta šarmingos. Joms labai tinka organinės trąšos. Sodinant nedideliame plote atstumas tarp eilių turi būti 60 cm, eilėse tarp augalų – 20–30 cm. Būtina reguliariai laistyti. Braškes vienoje vietoje geriausia auginti 3 metus.
Kuo vertingos
Braškėse gausu citrinų, kiek mažiau – salicilo rūgšties, taip pat yra vitamino A provitaminų, įvairių B grupės vitaminų, vitaminų E, K ir C. Braškės – puiki kosmetinė priemonė. Jei oda riebi, papilkėjusi ar jautri, tiks šių uogų kaukė – jas tereikia sutrinti. Reikėtų būti atsargiems, jei esate alergiški.
Įdomu ir naudinga
*Nusipirkę braškes uogas dėkite į plačią, žemą pintinę, jokiu būdu ne į maišą.
*Jei žiedlapiai sudžiūvę ir suglebę, vadinasi, uogos rinktos senokai.
*Nuskintos pusiau sunokusios braškės daugiau neprinoks.
*Konservuokite tamsesnes uogas, bus skaniau. Verdant jų spalva nepasikeis.
*Jei įmanoma, braškių nelaikykite šaldytuve: praras skonį ir aromatą, gali įsigerti kitų maisto produktų kvapų.
Avietės
Kai baigiasi braškių derlius, prinoksta avietės. Šios uogos labai vertinamos dėl jose esančių naudingų medžiagų, kurių gausu tiek sode, tiek miške augančiose.
Priežiūra
Avietėms geriausia nedidelio nuolydžio šlaitas, nes svarbu, kad nebūtų stovinčio vandens. Netinka ir labai sausa dirva. Dirvožemis – vidutinio sunkumo priemolis su humusu. Aviečių nepatartina sodinti po bulvių, braškių, runkelių. Vieta turi būti saulėta, užpučiama vėjo. Tinkamiausias metas sodinti – pavasaris arba ruduo (rugsėjo pabaiga ir spalis). Avietės dažniausiai sodinamos eilėmis, atstumas tarp augalų – 40–50 cm. Vėliau stiebus reikia patrumpinti iki 30 cm.
Iki kol rinksite uogas, dirvą purenkite ir ravėkite. Nuėmę derlių dar kartą išravėkite, išpjaukite silpnesnes atžalas. Rugpjūčio pabaigoje jau nebereikia purenti – avietės geriau pasiruoš žiemoti.
Kuo vertingos
Iš aviečių pagaminta arbata skatina prakaitavimą ir mažina temperatūrą, šalina organizme susikaupusį skystį, malšina galvos skausmą ir suteikia jėgų. Be to, avietės stiprina imunitetą, mažina pykinimą, padeda sergant skrandžio ir virškinimo trakto ligomis. Tai puikus geležies šaltinis.
Įdomu ir naudinga
*Pas mus dar šiokia tokia naujiena – į gervuoges panašios juodosios avietės. Krūmai dekoratyvūs, aukšti, neleidžia atžalų. Stiebai su spygliukais. Uogos juodos, smulkios, saldžios.
*Yra ir geltonų aviečių (pvz., ‘Poranna Rosa’). Jos saldesnės už įprastas, bet nuskintos greitai susitrina.
*Iš šiaurinių aviečių pagaminta uogienė laikoma viena skaniausių visoje Europoje. Tai žemaūgė dvimetė žolė, pas mus jau išnykusi.
*Jei avietėmis norite mėgautis vasaros pradžioje ir rudenį, reikėtų sodinti remontantines.
Žemuogės
Lietuvoje savaime auga 3 žemuogių rūšys: šlaitinė, miškinė ir paprastoji. Labiausiai paplitusi paprastoji žemuogė.
Priežiūra
Paprastoji žemuogė žydi gegužę ir birželį. Apie kovo vidurį žemuoges galima sėti į indelius. Užberti žemėmis nereikia, nes sėklos labai smulkios, užtenka tik prispausti. Po kurio laiko sėjinukai išskirstomi į vazonėlius, o gegužės viduryje sodinami į lysvę. (Galima nusipirkti ir daigelių.) Geriausiai auga vidutinio sunkumo dirvose, pakenčia paunksnę. Labiausiai mėgsta derlingą, drėgną dirvožemį, saulėtas vietas. Pirmuosius žiedus patartina nuskinti – derlius bus didesnis.
Kuo vertingos
Žemuogėse gausu vitamino C, B grupės vitaminų, folio rūgšties, kalcio, kalio, magnio. Sėklytėse daug geležies. Lapai varo šlapimą, skatina prakaitavimą, gerina medžiagų apykaitą ir stiprina organizmą. Iš šakniastiebių pagamintas užpilas arba nuoviras padeda viduriuojant. Šaknis rekomenduojama rinkti arba ankstyvą pavasarį prieš atsirandant lapams, arba vėlyvą rudenį jiems nukritus. Džiovintų lapų arbata padeda sutrikus skrandžio ir žarnyno veiklai, stiprina imuninę sistemą. Lapus galima skinti visą vegetacijos laikotarpį, tik po nedaug. Šios uogos gali pasitarnauti ir kaip kosmetikos priemonė – kaukė iš žemuogių, grietinės ir medaus švelnina susikirdusią sausą odą, o uogų tyrė padeda atsikratyti spuogų.
Įdomu ir naudinga
*Remontantines braškes galima auginti balkonų loveliuose.
*Jei nudegėte saulėje, į vandenį, kuriuo prausiatės, įpilkite šviežiai išspaustų žemuogių sulčių – nuramins odą.
*Valgant žemuoges jas reikėtų ilgiau pakramtyti – tirps dantų akmenys.
*Prieš verdant žemuoges jas galima perlieti verdančiu vandeniu – nebus juntamas kartumas. Vietoj cukraus tinka dėti medaus ar rabarbarų.
*Galima pasisodinti dekoratyvių žemuogių (indinių žemuogenių) – jos atrodo itin gražiai, tačiau yra nevalgomos. Geriausiai auga drėgnoje žemėje, daliniame pavėsyje arba pavėsyje.
Soduose paprastai auginami raudonieji arba juodieji serbentai. Kiek rečiau – baltieji, kartais dar vadinami geltonaisiais. Juodieji paprastai pradeda žydėti gegužės pirmą arba antrą dekadą, raudonieji – keliomis dienomis anksčiau. Uogos prinoksta liepą ir rugpjūtį.
Priežiūra
Serbentai nereiklūs dirvožemiui, tačiau geriausiai auga priesmėlio ir priemolio dirvoje. Galima sodinti ir pavasarį, ir rudenį, bet geriausia – spalį. Mėgsta saulėtą vietą. Serbentų krūmus būtina genėti. Tinkamiausias laikas – vasarą, nuskynus uogas, arba rudenį ir pavasarį (nutirpus sniegui). Pirmaisiais metais krūmus reikia patrumpinti, kad liktų maždaug po 3 pumpurus, o antraisiais ir trečiaisiais – nupjauti gulinčias ant žemės, pažeistas šakas.
Kuo vertingi
Raudonieji serbentai gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, stiprina kraujagyslių sieneles, padeda sutrikus virškinimui, vartojami aterosklerozės profilaktikai. Uogos skatina prakaitavimą, tad sultys geriamos peršalus.
Serbentus geriausia laikyti užšaldžius – išlieka beveik visas vitaminas C. Galima džiovinti ne tik uogas, bet ir lapus – iš jų gaminamas vitaminingas gėrimas. Iš birželį surinktų ne visai prinokusių raudonųjų serbentų geriausia gaminti drebučius ir uogienes.O juodųjų serbentų uogose labai daug vitamino C, įvairių mineralų. Šios uogos didina organizmo atsparumą infekcijoms, padeda esant opaligei, avitaminozei, gerina širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo organų veiklą, didina imunitetą. Lapai taip pat vertingi: slopina uždegimus, varo šlapimą, padeda esant reumatui.
Įdomu ir naudinga
*Juodųjų serbentų sultis reikia gaminti uždaruose puoduose, pagamintuose iš specialaus aliuminio, nes gaminant įprastuose žūsta daugiau vitamino C dėl deguonies ir metalo reakcijos.
*Britų mokslininkai nustatė, kad vienos naudingiausių uogų žmogaus sveikatai – juodieji serbentai. Jie – vėžio ir cukrinio diabeto profilaktikos priemonė.
Natūraliai augančių spanguolynų per keletą dešimtmečių Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip per pusę. Tačiau šių uogų galima užsiauginti sode. Tarkim, amerikietiškų stambiauogių spanguolių.
Priežiūra
Paprastai spanguolės auga durpėtose pelkėse, uogos renkamos įvairiu laiku. Net ir pavasarį, jau nutirpus sniegui, spanguolės tinkamos valgyti, tik turi gerokai mažiau vitaminų. Dauguma mano, kad ir sode jos turėtų mirkti vandenyje, tačiau uogoms užtenka gerai saulės apšviestos vietos – tereikia nukasti apie 30 cm storio viršutinį žemės sluoksnį. Spanguolės labiausiai mėgsta rūgščias, skurdokas aukštapelkių durpes. Nepatartina sodinti šalia jaunų vaismedžių, nes užaugę medžiai mes šešėlį. Spanguoles tręšti reikia labai mažai, geriausia – pavasarį arba vasaros pradžioje, tinka ištirpintos arba praskiestos tirpios trąšos.
Kuo vertingos
Spanguolių uogose daug įvairių vitaminų, vertingų organinių rūgščių, net 25 mineraliniai elementai. Šios uogos skatina fizinį ir protinį aktyvumą, padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, stimuliuoja virškinimo fermentų gamybą, tonizuoja. Natūralios sultys naudojamos kaip kosmetinė priemonė – balina nudegusią odą ir pigmentines dėmes. Spanguoles galima sumaišyti su medumi ir tepti išsiplėtusias venas, pragulas. Trintomis uogomis masažuojant dantenas gydoma paradontozė.
Įdomu ir naudinga
*Spanguolėse yra tam tikros organinės rūgšties, dėl kurios jos ilgai negenda. Ši rūgštis netinka sergantiems opalige, kepenų ligomis.
*Spanguolėse esančios rūgštys laikomos natūraliais antibiotikais, todėl šių uogų sultimis gydomos peršalimo ligos, karščiavimas ir kosulys.
*Pasak Amerikos indėnų, spanguolės išaugo iš kraujo lašų, kurį praliejo žmonės kovose su milžinais.
Seniau bruknės buvo viena populiariausių miško uogų Lietuvoje, tačiau ilgainiui augančių natūraliai gerokai sumažėjo. Dabar gan dažnai soduose auginamos kultūrinių veislių bruknės.
Priežiūra
Bruknės – atsparus sausrai augalas. Tinka vidutinio derlingumo priesmėlis, smėlis ar durpinis, rūgštus, purus dirvožemis. Nereikėtų sodinti į tokią žemę, kurioje daug kalcio. Bruknės mėgsta šviesią, nuo vėjų apsaugotą vietą. Tinkamiausias laikas sodinti – pavasaris arba vasaros pabaiga. Lengviausiai prigyja vazonėliuose užauginti sodinukai. Antraisiais augimo metais reikėtų mulčiuoti durpėmis arba smulkinta medžių žieve. Bruknių nereikėtų pertręšti, ypač azotinėmis trąšomis, – prasčiau derės, dažniau puls ligos. Žydi gegužę ir birželį, o vaisiai subręsta rugpjūtį ir rugsėjį.
Kuo vertingos
Bruknių lapai ir uogos turi gydomųjų savybių. Lapai varo šlapimą, padeda viduriuojant, sergant šlapimo takų ir pūslės uždegimu, gydant cukrinį diabetą, gastritą, reumatą, podagrą, padidėjusį kraujospūdį. Beje, pernykščiai bruknių lapai skinami anksti pavasarį – balandį ir gegužę. Nuo rugsėjo iki lapkričio galima skinti per vasarą užaugusius. Uogose yra kelių rūšių vitaminų, vienas svarbiausių – vitaminas C. Bruknės pasižymi antibakteriniu poveikiu, reguliuoja druskų apykaitą.
Įdomu ir naudinga
*Kultūrinės bruknės kasmet subrandina po du derlius – jie renkami rugpjūtį ir spalį.
*Bruknės atsparios puvimui, todėl gali ilgai išsilaikyti net ir nedžiovintos.
*Sodinti geriausia vienos veislės bruknes – uogos prinoks tuo pačiu metu ir bus vienodos kokybės.
Šaltalankiai
Lietuvoje šaltalankiai savaime neauga. Sodinama viena rūšis – dygliuotasis šaltalankis. Tai daugiametis, dygus medelis arba krūmas.
Priežiūra
Šaltalankiai mėgsta saulėtas vietas, lengvas smėlingas dirvas, jie atsparūs sausrai ir šalčiui. Balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje pražysta smulkiais, kvapiais, geltonais žiedais. Vaisiai subręsta rudenį, ant šakų gali išbūti visą žiemą. Šaltalankiai nepakenčia stovinčio vandens, labai sunkios žemės. Itin tinka trąšos su kalciu. Jų nereikėtų sodinti šalia kitų krūmų ar medžių – pastarieji neaugs.
Kuo vertingi
Šaltalankių uogose gausu vitaminų C, B1, B2 ir E. Jomis gydomos įvairios skrandžio ligos, podagra. Vaisius patartina vartoti ir po gydymo antibiotikais, sutrikus virškinimui. Iš sėklų išspaustas aliejus naudojamas nudegus, nušalus, esant praguloms, slopina uždegimus. Šio aliejaus galima įsigyti vaistinėse. Beje, jo nereikėtų perdozuoti sergant kai kuriomis kasos ir tulžies pūslės ligomis, tad prieš vartojant būtina pasitarti su gydytoju.
Šaltalankis gali pasitarnauti ir kaip kosmetikos priemonė – uogų nuoviras stiprina plaukus, o košelė maitina ir atjaunina odą.
Įdomu ir naudinga
*Šaltalankiai – dvinamiai augalai. Kad derėtų, reikia pasodinti ir moterišką, ir vyrišką augalą. Žydi ir vaisius duoda moteriškieji krūmai.
*Prieš pirkdami šaltalankius, atkreipkite dėmesį į veislės savybes – vertingesni mažai dygliuoti, derlingi krūmai, kurių uogos lengvai atsiskiria nuo šakelių.
*Jei planuojate šaldyti arba gaminti uogienę, geriausia rinkti tik pradėjusius nokti vaisius – juose daugiausia vitamino C. Jei spausite aliejų ar gaminsite sultis, rinkite vėlyvą rudenį.
*Pradėkite rinkti nuo apatinių šakų – mažiau subadys rankas.
Agrastai
Priežiūra
Agrastus geriausia sodinti rudenį, nes pasodinti pavasarį prigyja sunkiau. Dirvai neišrankūs, tačiau netinka durpių, smėlio ar labai sunkaus molio dirvožemiai. Juos reikia genėti tik 6–8 metų. Senus stiebus atjauninkite – nukirpkite viršūnes iki tvirtų šoninių šakučių. Agrastai prastai dera pasodinti šalia juodųjų serbentų, tad reikėtų parinkti kitą vietą.
Kuo vertingi
Šviežios uogos skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, jas patartina valgyti sergant ateroskleroze, mažakraujyste, inkstų, šlapimo pūslės, virškinamojo trakto ligomis, ypač užkietėjus viduriams, taip pat padidėjus kraujospūdžiui, sutrikus medžiagų apykaitai. Agrastų reikėtų vengti sergantiesiems cukriniu diabetu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, plonosios ir storosios žarnų uždegimu.
Įdomu ir naudinga
*Raudonos spalvos agrastuose yra daugiau vitamino P, kuris stiprina kraujagysles.
*Agrastuose gausu gintaro rūgšties – ji mažina galvos smegenų kraujagyslių spazmus. Ši rūgštis išlieka ir verdant.
*Iš visiškai žalių, labai rūgščių uogų verta gaminti tik marmeladą, nes jose gausu tirštinamosios medžiagos – pektino. Pusiau prinokusios, dar kietos uogos tinka aštriems padažams ruošti, taip pat ir marinuoti.
Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
