Kauno ir Vilniaus miestų merai šią vasarą pagaliau išdrįso pasakyti tai, ką jau kurį laiką tvirtina kai kurie miestų plėtros specialistai ir verslininkai – yra daugiabučių, kurių gaivinti nebeverta. Reikia juos ne modernizuoti, o griauti ir gyventojams pastatyti naujus namus. Tačiau įtikinti tokių namų gyventojus valdžios norais pagerinti gyvenimo sąlygas gali būti nelengva. Kai kurie vos išgirdę apie valdininkų planus pareiškė, kad šie ieško būdų užimti prestižinėmis laikomas miestų teritorijas.
Kol kas tik kalbos
Prakalbus apie senų daugiabučių griovimą, sostinėje pirmiausia nusitaikyta į bendrabučio tipo namus, kurių nemažai yra Naujininkuose ir Žirmūnuose. Vis dėlto, Vilniaus miesto meras bent kol kas įžvelgia daugiau senų daugiabučių griovimo trūkumų nei privalumų: tokie projektai, jo akimis, neatsipirktų net ir leidus didesnį naujųjų pastatų aukštingumą, be to, didžioji dalis gyvenančiųjų bendrabučio tipo namuose nėra suinteresuoti pokyčiais, taigi įtikinti savivaldybėms nepriklausančių butų gyventojus palikti būstą gali būti pernelyg sudėtinga. Galiausiai – gyventojus iškelti į laikiną būstą galimybių irgi nėra, bent jau tol, kol savivaldybėms nesuteikta teisė kurti municipalinį būstą. Vilniaus miesto savivaldybė jau kelerius metus kuria, bet neįgyvendina planų Žirmūnuose statyti pirmuosius jau suprojektuotus aštuonis ilgalaikei nuomai skirtus daugiabučius.
Kauno valdininkų akiratyje taip pat atsidūrė labiausiai apleistas socialinis būstas. Mat tokiuose namuose tektų susitarti tik su dalimi gyventojų – tais, kurių butai savivaldybei nepriklauso. Lėšų ir statyboms, ir griovimui, tikimasi, atseikėtų statybų bendrovės, sutikdamos sudaryti ilgalaikes sutartis. Jos, vadovaujantis miesto valdžios planais, turėtų pasiūlyti ir kur apgyvendinti gyventojus, kol nugriauto namo vietoje iškiltų naujas daugiabutis.
Priežasčių griauti nemato
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Statybos technologijos ir vadybos katedros doc. dr. Česlovas Ignatavičius galimybei griauti senus daugiabučius pritartų tik tuo atveju, jeigu pastatai stovėtų netinkamoje vietoje, pavyzdžiui, trukdytų tiesti inžinerinius tinklus. Arba, jeigu jų konstrukcijos būtų avarinės būklės. Tačiau, mokslininko teigimu, požymių, kad daugiabučiai būtų avarinės būklės, beveik nėra. Kai kuriuose namuose dėl nepriežiūros nusidėvėję balkonai ar fasadai, bet jeigu namai būtų tinkamai prižiūrimi, jie galėtų stovėti dar ne vieną dešimtmetį.
„Lietuvoje maždaug 70% gyvenamojo būsto sudaro stambiaplokščiai namai, statyti 1960–1990 metais. Gal visus juos nugriauti?“ – provokuoja Č. Ignatavičius. Docento skaičiavimais, Vilniuje vienos laiptinės butai verti 3–5 mln. litų. Jeigu jie būtų nugriauti, tie pinigai atsidurtų sąvartyne. Nebent, komentavo pašnekovas, didmiesčių vadovai planuoja pasekti Miuncheno pavyzdžiu ir vietoj nugriautų daugiabučių pastatyti, pavyzdžiui, olimpinį miestelį.
Nugyventų daugiabučių griovimo šalininkai turi kitų argumentų. Pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje stambiaplokščiai namai masiškai modernizuoti paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau vėliau kai kuriuos nors ir atnaujintus, bet ištuštėjusius daugiabučius vis tiek teko griauti. Pasak architekto urbanisto Mindaugo Pakalnio, tai natūralus rezultatas, jeigu daugiabučiai modernizuojami nesirūpinant kartu kurti naują socialinę gyvenimo kokybę, šiuolaikiniams žmonėms patrauklią aplinką.
Tai, M. Pakalnio tvirtinimu, gresia ir šiandien atnaujinamiems Lietuvos daugiabučiams. Ir paguodos neteikia tas faktas, kad pačios daugiabučių konstrukcijos gali atlaikyti dar pusšimtį ar daugiau metų.
Sienos dar nežada byrėti
Stambiaplokščių gyvenamųjų namų eksploatacija, tvirtina doc. dr. Č. Ignatavičius, gali siekti 125–150 metų. „Man teko analizuoti ir dabar tenka stebėti tuos namus. Kalbos, kad dėl konstrukcijų pažeidimų namus reikėtų griauti, tėra gąsdinimai. Jei daugiabučius prižiūrėsime, remontuosime, dažysime, jie mums ilgai tarnaus“, – komentavo VGTU docentas.
Č. Ignatavičius irgi pirmiausia mini problemą, kurią įvardija ir didmiesčių vadovai – kur, apsisprendus nebegaivinti kai kurių daugiabučių, tektų maždaug metams rasti vietą be pastogės likusiems žmonėms. Ieškantieji išsinuomoti arba įsigyti jiems priimtiną būstą jau šiandien susiduria su sunkumais, socialinio būsto laukia keli tūkstančiai gyventojų.
Č. Ignatavičius supranta didmiesčių vadovų norą, kad mieste būtų kuo daugiau šiuolaikiškų pastatų, ir siūlo norus derinti su realybe. „Mes nesame tokie turtingi, kad galėtume senus namus griauti ir vietoj jų statyti naujus“, – sakė pašnekovas. Problema yra ne sovietinių daugiabučių būklė, o miesto vizijos nebuvimas. Kol kas modernizuojami pavieniai namai, kurie naudoja daug šilumos energijos, bet trūksta kvalifikuoto šio proceso valdymo ir profesionalių architektų įsikišimo.
Č. Ignatavičius pateikė modernizuotų daugiabučių sostinės Lazdynų rajone, Architektų gatvėje, pavyzdį. „Jie tikrai negadina vaizdo, bet, mano akimis, turi būti skaičiuojama ne tik tai, kiek bus sutaupyta šilumos energijos. Turi būti sukurta ir vizija, kaip po modernizacijos turi atrodyti visas Lazdynų mikrorajonas. Galiausiai – kaip po modernizacijos atrodys Vilnius“, – komentavo Č. Ignatavičius.
Juokaujama, kad lenkai pešasi, kurio namas bus renovuotas greičiau. Kadangi šioje šalyje didžioji dauguma, apie 70%, daugiabučių jau atnaujinta, kaimynai, tiksliau – kaimyninės šalies statybininkai, laukia modernizacijos įsisiūbavimo Lietuvoje. „O mes pradedame nuo gyventojų gąsdinimo modernizavimu, grasindami iš besipriešinančiųjų jam atimti kompensacijas už šildymą. Jokios abejonės nėra, kad turime namus modernizuoti, bet griauti juos reikia tik tuomet, jeigu trukdo magistralių tiesimui, reprezentacijai, miesto tvarkymui“, – reziumavo VGTU docentas.
