Pasak architektės Renatos Mockutės, kuriant interjerą intuityviai gimė industrinio minimalizmo stilių atspindintys sprendimai. Juos padiktavo tiek aplinka, tiek vyro, kuriam jis projektuotas, charakteris – asketiškas ir intelektualus. „Nuostabu kurti namus žmogui, pažįstančiam save ir aplinką, kurioje jaučiasi savimi. Tada interjeras atspindi asmenybę ir tampa jos veidrodžiu, jokie iššūkiai nebūna baisūs“, – įsitikinusi architektė.
Objekto dosjė
Tipas – naujos statybos daugiabutis Naujamiestyje, Vilniuje.
Plotas – 55 m.
Gyvenamoji erdvė – bendrasis kambarys (virtuvė, valgomasis, svetainė ir miegamasis).
Gyventojas – vienas vyras.
Projekto autorė – architektė Renata Mockutė (interjero studija DIZU).
Iš devinto aukšto, kuriame įrengtas butas, atsiveria patrauklus miesto vaizdas, todėl architektei Renatai Mockutei prioritetu tapo siekis suprojektuoti vientisą erdvę, kurioje esant būtų galima grožėtis Vilniaus panorama. Tačiau buto plotas nedidelis, čia turėjo sutilpti „visas gyvenimas“. Vienas netradicinių sprendimų suderinti šias dvi priešybes buvo tas, kad architektė atsisakė minties įrengti atskirą miegamąjį, o jam iš pradžių numatytoje vietoje suprojektavo atvirą virtuvę – taip bendrojo kambario erdvė liko nesuskaidyta. O pirminiame plane numatytoje virtuvės vietoje įrengta miegamojo zona – ji išsiteko nišoje. Vonios kambarys suprojektuotas taip, kad užimtų kuo mažiau erdvės ir neužstotų panoraminio vaizdo pro langus. Nors įsiterpia į bendrąjį kambarį (kaip ir kitoje jo pusėje esanti miegamojo zona), tačiau vizualiai jo nesumažina. Steriliai blizgus plokštumų baltumas, su siena tarsi susiliejančios vonios kambario durys ne tik neapsunkina erdvės, bet ir atsveria savotišką gelžbetonio lubų šiurkštumą.
Ilgas koridorius suprojektuotas taip, kad jo erdvė taptų funkcionali iš visų pusių – čia įrengtos erdvios sieninės spintos drabužiams ir kitiems buitiniams reikmenims, skirta vietos skalbyklei.
Kad siauras koridorius neatrodytų nejaukiai, jame atkartotas visame interjere įgyvendintas industrinio stiliaus apšvietimo scenarijus: ant ilgo juodo bėgelio sumontuoti reguliuojami šviestuvėliai, kurių skleidžiama šviesa atsispindi nuo blizgių baldų plokštumų bei veidrodžio, tad jos užtenka erdvei vizualiai praplėsti.
Sieninėje koridoriaus spintoje įmontuotas riešutmedžio plokštėmis „įrėmintas“ suoliukas – tokia prieškambario baldo konstrukcija ne tik patogi, bet praktiška, nes racionaliai panaudota tiek virš suoliuko, tiek po juo esanti erdvė – joje suprojektuoti stalčiai.
Praktiškas sprendimas
Lakoniško dizaino šviestuvas virš valgomojo stalo ne tik stilistiškai pratęsia interjero apšvietimo koncepciją – jis yra mobilus, tad, kai reikia, apšviečia ir kitas zonas.
Gelžbetoninės perdangų plokštės sužavėjo architektę vos pirmą kartą pamačius butą, tad iš karto nutarta jų neslėpti, o išryškinti kaip autentišką interjero elementą. Akivaizdžiai matomos klojinių siūlės pabrėžia unikalią faktūrą. Kita vertus, betonas yra ta medžiaga, kuri natūraliai pratęsia industrinę temą, atskleidžia savotišką interjero griežtumą. Net ir ventiliacijos įranga apgalvotai neslėpta, nesibaiminant jos egzistavimą akcentuoti juoda spalva.
Vyrišką interjero charakterį išreiškia lakoniškos kampuotos baldų formos ir metaliniai elementai. Pasak architektės, visi korpusiniai baldai kurti individualiai, atsižvelgiant į funkcinius poreikius ir interjero visumą. Jie suprojektuoti taip, kad nekonkuruotų su industriniu kontekstu ir atspindėtų minimalistinio stiliaus idėją.
Atsvara industriniams elementams – gelžbetoninėms autentiškoms luboms, lieto betono grindims – tampa lygūs sienų paviršiai ir apdailai bei baldams naudotos riešutmedžio plokštės, suteikiančios interjerui šilumos ir harmoningos pusiausvyros. Valgomajame architektė tikslingai įkomponavo baltą stalą – ši spalva praskaidrina monochrominį koloritą. Jį pagyvina ir kitos akcentinės sienos bei jų fragmentai, nudažyti sodria tamsiai žalia, šviesiai pilka ir antracito spalvomis.
Nišoje įrengta miegamojo zona tampa uždara užtraukus užuolaidą. Klostuota draperija suteikia jai jaukumo, susieja bendrojo kambario interjerą į vieną visumą; draperijai panaudotas toks pats audinys, kaip ir langus dengiančioms subtilaus pilko atspalvio užuolaidoms. Siekiant miegamajame sukurti šiltesnę nuotaiką ir vizualiai apibrėžti šios zonos ribas nišoje atsisakyta industrinį stilių akcentuojančių betono lubų. Nors čia išsitenka tik lova, sienoje suprojektuotose lentynose užtenka vietos būtiniems daiktams susidėti.
Tarp koridoriaus ir miegamojo nišos įkomponuotas pianinas. Santūrų interjero koloritą pagyvina tai, kad siena priešais pianiną nudažyta sodria spalva, tad jos fone išryškėja baltų lentynų konstrukcija. Šios zonos dekoro sprendimas ritmiškai atkartoja darbo vietos stilistinę koncepciją.
Vonios kambario interjeras – išskirtinai santūrus. Monochrominių pilkšvų sienų ir grindų plokštumų fone išsiskiria lakoniški juodos spalvos elementai. Ritmiškai kartojami visame interjere (nuo kėdžių ir pianino iki grindjuosčių ir jungiklių), buitinės paskirties zonai jie suteikia solidumo ir išryškėja kaip efektingas kontrastas su vonios kambaryje ne tik grindų, bet ir sienų apdailai naudojamu lietu betonu.
Stačiakampės formos praustuvas ir veidrodis taip pat yra vyriškai kampuoto interjero charakterio išraiška.