Bijūnai nužydėjo, tačiau jų priežiūra šiuo metu tik prasideda. Daug kas daro klaidą manydami, kad pasibaigus žydėjimui augalą galima palikti ramybėje iki rudens, bet būtent kelios savaitės po žydėjimo lemia, ar kitais metais krūmas sukraus daug stambių, sveikų ir kvapnių žiedų. Šiuo laikotarpiu bijūnas nebeinvestuoja jėgų į žiedlapius, bet aktyviai kaupia maisto medžiagas šaknyse ir formuoja atsinaujinimo pumpurus.
Svarbiausias darbas, kai bijūnai nužydėjo, yra teisingai pašalinti peržydėjusius žiedus, bet nepažeisti lapijos. Lapai turi likti iki pat rudens, nes jie veikia kaip natūrali „saulės baterija“: per fotosintezę augalas sukaupia energiją kitų metų žydėjimui. Jeigu lapus nupjausite per anksti, net ir stiprus, senas bijūnas kitą sezoną gali žydėti silpnai arba visai nesukrauti žiedų.
Kodėl priežiūra po žydėjimo svarbesnė, nei atrodo
Kai bijūnai nužydėjo, augalo gyvenimo ciklas pereina į labai svarbų etapą. Maždaug nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos šaknų zonoje formuojasi pumpurai, iš kurių kitą pavasarį išaugs nauji stiebai ir žiedai. Tai reiškia, kad kitų metų žydėjimas pradedamas ruošti ne pavasarį, o iš karto po šių metų žydėjimo.
Jeigu šiuo metu bijūnas patiria stresą dėl sausros, maisto medžiagų trūkumo, ligų ar netinkamo genėjimo, jis pirmiausia bandys išgyventi, o ne formuoti žiedinius pumpurus. Todėl po žydėjimo reikia pasirūpinti trimis pagrindiniais dalykais: pašalinti peržydėjusius žiedynus, užtikrinti tolygų drėgmės režimą ir papildyti dirvą tinkamomis maistinėmis medžiagomis.
Ypač svarbu suprasti, kad bijūnai yra ilgaamžiai augalai. Vienoje vietoje jie gali augti 15–30 metų, o tinkamai prižiūrimi – dar ilgiau. Tačiau ilgaamžiškumas nereiškia, kad krūmą galima pamiršti. Po žydėjimo atlikti darbai yra tarsi investicija: jų rezultatas matomas ne iš karto, o kitą pavasarį, kai krūmas arba apsipila žiedais, arba išleidžia tik lapus.
Pirmas darbas: teisingai nupjaukite peržydėjusius žiedus
Pagrindinė taisyklė paprasta: kai bijūnai nužydėjo, pašalinkite tik nuvytusį žiedą ir sėklų dėžutę, bet ne visą stiebą. Geriausia žiedą nukirpti iki pirmo stipraus lapo, paliekant kuo daugiau sveikos lapijos. Taip augalas nebeeikvos energijos sėkloms brandinti, o visas jėgas nukreips į šaknų stiprinimą ir kitų metų pumpurų formavimą.
Naudokite aštrias ir švarias sekatoriaus žirkles. Prieš darbą jas verta dezinfekuoti 70 proc. spiritu arba kalio permanganato tirpalu, ypač jeigu sode auga daug bijūnų ar pastebėjote pilkojo puvinio požymių. Kirpimą atlikite sausą dieną, geriausia ryte arba vakare, kai nėra kaitrios saulės. Šlapios sąlygos ir nešvarūs įrankiai didina infekcijų riziką.
Labai dažna klaida – nupjauti stiebus beveik iki žemės vos tik baigiasi žydėjimas. To daryti negalima. Lapai turi likti žali ir sveiki iki rugsėjo pabaigos ar spalio, kol natūraliai pradeda gelsti. Tik tada, po pirmųjų šalnų arba kai lapija aiškiai sunyksta, stiebus galima nukirpti 3–5 cm aukštyje virš dirvos ir pašalinti iš gėlyno.
Lapų nelieskite: jie maitina kitų metų žiedus
Bijūnų lapai po žydėjimo yra svarbiausias augalo energijos šaltinis. Net jeigu krūmas jau nebeatrodo toks dekoratyvus kaip žydėjimo metu, lapijos reikšmė yra didžiulė. Per lapus augalas gamina angliavandenius, kurie kaupiami sustorėjusiose šaknyse. Būtent iš šių atsargų pavasarį išauga stiprūs ūgliai ir žiediniai pumpurai.
Jeigu lapai sveiki, žali ir standūs, jų nereikia trumpinti, retinti ar rišti į glaudžius kuokštus. Surišta lapija prasčiau vėdinasi, viduje kaupiasi drėgmė, todėl didėja grybinės ligos tikimybė. Jeigu krūmas išgriuvo po lietaus, geriau naudoti atramas: metalinius lankus, medinius kuoliukus arba specialius žiedinius laikiklius, kurie leidžia lapams natūraliai išsiskleisti.
Pašalinti galima tik aiškiai pažeistus lapus: rudai dėmėtus, apdžiūvusius, nulūžusius ar gulinčius ant žemės. Tokius lapus geriausia iš karto išnešti iš sklypo, o ne mesti į kompostą, jei įtariate ligą. Sveika lapija turi likti kuo ilgiau, nes kiekviena papildoma savaitė iki rudens padeda augalui sukaupti daugiau jėgų kitam sezonui.
Laistymas po žydėjimo: kiek vandens reikia bijūnams
Kai bijūnai nužydėjo, jų vandens poreikis nesumažėja taip smarkiai, kaip gali atrodyti. Žydėjimo metu krūmas išnaudoja daug resursų, todėl po jo jam būtina atkurti drėgmės balansą. Ypač svarbu laistyti, jeigu birželis ir liepa sausi, o dirva lengva, smėlinga arba greitai perdžiūstanti.
Suaugusiam bijūno kerui vieno laistymo metu reikėtų skirti apie 10–20 litrų vandens, priklausomai nuo krūmo dydžio ir dirvos tipo. Geriau laistyti rečiau, bet gausiai – maždaug kartą per 7–10 dienų sausros metu, kad vanduo pasiektų 25–35 cm gylį, kur yra aktyviausios šaknys. Paviršinis kasdienis paliejimas po 1–2 litrus beveik neduoda naudos, nes sudrėkina tik viršutinį dirvos sluoksnį.
Laistykite ne ant lapų, o tiesiai į dirvą aplink kerą, palikdami 10–15 cm atstumą nuo stiebų pagrindo. Vandens pylimas į krūmo centrą gali skatinti puvinius, ypač jei dirva sunki ir prastai drenuojama. Po laistymo naudinga dirvą lengvai supurenti 3–5 cm gyliu, kad nesusidarytų kieta pluta, bet reikia dirbti atsargiai, nes bijūnų šaknys yra arti paviršiaus.
Tręšimas po žydėjimo: ko reikia, kad susiformuotų pumpurai
Po žydėjimo bijūnams labiausiai reikia fosforo ir kalio, nes šios medžiagos stiprina šaknų sistemą, padeda formuotis žiediniams pumpurams ir gerina atsparumą žiemai. Azoto šiuo metu reikia mažiau, nes per didelis jo kiekis skatins lapų augimą, bet ne žiedų formavimąsi. Todėl netinka gausiai berti šviežio mėšlo, stiprių azotinių trąšų ar vejos trąšų mišinių.
Praktiškas pasirinkimas – kompleksinės trąšos su santykiu, panašiu į NPK 5-10-10, 4-12-12 arba 6-15-20. Vienam suaugusiam kerui paprastai pakanka 30–50 g granuliuotų trąšų, įterptų į dirvą aplink augalą 20–30 cm atstumu nuo stiebų. Po tręšimo būtina palaistyti, nes sausoje dirvoje trąšos veikia lėtai ir gali dirginti šaknis.
Jeigu norite natūralesnio sprendimo, po žydėjimo galima naudoti gerai perpuvusį kompostą. Aplink kerą paskleiskite 2–3 cm sluoksnį, bet neužpilkite augimo pumpurų ir nestumkite komposto tiesiai prie stiebų. Medžio pelenai taip pat gali būti naudingi kaip kalio šaltinis: vienam kerui pakanka 1 stiklinės pelenų, lengvai įterptų į dirvą. Tačiau pelenų nenaudokite labai šarminėje dirvoje, nes bijūnai geriausiai auga silpnai rūgščioje arba neutralioje dirvoje, kurios pH apie 6,5–7,0.
Dirvos priežiūra ir mulčiavimas: apsauga nuo karščio ir piktžolių
Po žydėjimo bijūnų kerai dažnai apauga piktžolėmis, nes žiedynai nebeatkreipia dėmesio, o gėlynas tampa mažiau prižiūrimas. Tačiau piktžolės konkuruoja dėl vandens ir maisto medžiagų, todėl jas būtina reguliariai šalinti. Ravėkite atsargiai, geriausia rankomis arba sekliai, nes giliai kasant galima pažeisti mėsingas bijūno šaknis.
Mulčias yra vienas paprasčiausių būdų palaikyti tolygesnę drėgmę ir sumažinti piktžolių kiekį. Aplink kerą galima berti 3–5 cm sluoksnį komposto, smulkintos žievės, lapinės žemės ar gerai perpuvusių augalinių liekanų. Svarbiausia palikti laisvą zoną prie stiebų pagrindo, nes nuolat drėgnas mulčias prie pat kerelio gali skatinti puvimą.
Jeigu jūsų sode dirva sunki, molinga, mulčiuokite saikingiau ir stebėkite, ar po lietaus nestovi vanduo. Bijūnai nemėgsta užmirkimo, o ilgalaikė drėgmė šaknų zonoje gali sukelti šaknų puvinį. Tokiose vietose geriau naudoti plonesnį mulčio sluoksnį ir rudenį papildomai pagerinti dirvą kompostu, stambesniu smėliu ar smulkia žvyro frakcija, kad ji taptų laidesnė.
Ligos po žydėjimo: ką stebėti ant lapų ir stiebų
Laikotarpis po žydėjimo dažnai sutampa su šiltais ir drėgnais orais, o tai palanku grybinėms ligoms. Dažniausia bijūnų problema – pilkasis puvinys, kuris gali pasireikšti rudomis dėmėmis ant lapų, pajuodusiais stiebų pagrindais, minkštais audiniais ar pilkšvu apnašu. Pastebėjus tokius požymius, pažeistas dalis reikia iškirpti iki sveiko audinio ir sunaikinti.
Bijūnų nereikėtų laistyti per lapus vakare, nes per naktį išliekanti drėgmė didina ligų riziką. Taip pat svarbu nepertręšti azotu, nes vešli, minkšta lapija yra jautresnė infekcijoms. Jei krūmai susodinti per tankiai, tarp jų nėra oro judėjimo, todėl ateityje verta palikti bent 80–100 cm atstumą tarp suaugusių žolinių bijūnų.
Profilaktiškai naudinga palaikyti švarą aplink kerą: surinkti nukritusius žiedlapius, lapų liekanas ir nulūžusius stiebus. Drėgni žiedlapiai, prilipę prie lapų, gali tapti puvinio židiniu. Jeigu liga kartojasi kasmet, verta anksti pavasarį ir po žydėjimo naudoti augalams skirtas vario turinčias priemones arba biologinius fungicidus, laikantis gamintojo nurodymų.
Ko jokiu būdu nedaryti, kai bijūnai nužydėjo
Pirmoji klaida – per ankstyvas viso kero nupjovimas. Tai atrodo tvarkinga, bet augalui yra labai žalinga. Jeigu nupjaunate lapus birželį ar liepą, bijūnas netenka galimybės sukaupti maisto medžiagų, todėl kitą pavasarį gali išleisti silpnus stiebus ir mažai žiedų. Visiškas stiebų nukirpimas turi būti atliekamas tik rudenį, kai lapija pagelsta arba ją pakanda šalnos.
Antroji klaida – persodinimas netinkamu metu. Po žydėjimo, vasaros viduryje, bijūno geriau nekilnoti, nebent augalui gresia žūtis dėl statybų, užmirkimo ar ligos. Geriausias laikas dalyti ir persodinti bijūnus Lietuvoje yra nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio, kai karščiai atslūgsta, bet augalas dar turi laiko įsišaknyti prieš žiemą.
Trečioji klaida – per gilus užpylimas kompostu ar mulčiu. Bijūnų žiediniai pumpurai turi būti arti dirvos paviršiaus, paprastai 3–5 cm gylyje. Jeigu kasmet užbersite storą žemių sluoksnį, pumpurai atsidurs per giliai, ir krūmas gali nustoti žydėti, nors lapai atrodys sveiki ir vešlūs.
Kada ir kaip ruoštis rudeniniam bijūnų genėjimui
Nors svarbiausias darbas prasideda iš karto, kai bijūnai nužydėjo, rudeninis genėjimas taip pat turi būti atliktas teisingai. Paprastai Lietuvoje žolinius bijūnus galima kirpti spalio mėnesį, kai lapai pagelsta, paruduoja arba po pirmųjų šalnų praranda gyvybingumą. Iki tol lapija turi dirbti augalo naudai, todėl skubėti nereikia.
Rudenį stiebus nupjaukite palikdami 3–5 cm aukščio kelmelius. Visas nupjautas dalis surinkite ir išneškite iš gėlyno, ypač jeigu sezono metu buvo dėmių, puvinio ar kitų ligų požymių. Sveikų bijūnų liekanų teoriškai galima kompostuoti, tačiau saugiau jų nedėti į šaltą, lėtai yrantį kompostą, nes ligų sukėlėjai gali išlikti.
Prieš žiemą suaugusių bijūnų dengti paprastai nereikia, nes jie yra atsparūs šalčiui. Jaunus, tais pačiais metais pasodintus kerus galima pamulčiuoti 5–7 cm komposto, durpių pakaitalo ar lapų sluoksniu, bet pavasarį šį sluoksnį būtina laiku nuimti, kad pumpurai nebūtų per giliai ir nepradėtų šusti.
Išvada: kitų metų žiedai prasideda dabar
Jeigu bijūnai nužydėjo, svarbiausias jūsų darbas yra ne kardinalus genėjimas, o apgalvota priežiūra. Nukirpkite peržydėjusius žiedus iki pirmo stipraus lapo, palikite visą sveiką lapiją, laistykite giliai per sausras, patręškite fosforo ir kalio turinčiomis trąšomis bei prižiūrėkite dirvą aplink kerą. Šie darbai paprasti, bet jų poveikis labai didelis.
Bijūnai atsidėkoja kantriems sodininkams. Kuo geriau augalas jausis po žydėjimo, tuo daugiau energijos sukaups šaknyse ir tuo stipresnius pumpurus suformuos kitam sezonui. Todėl dabar neskubėkite slėpti nužydėjusio kero ar karpyti jo iki žemės – suteikite jam kelias ramias, gerai prižiūrėtas vasaros savaites, ir kitą pavasarį žiedų gausa bus geriausias įrodymas, kad viską padarėte teisingai.
