Galbūt esate girdėję patarimą retkarčiais savo kambariniams augalams įjungti klasikinę muziką. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip smagus sodininkų prietaras: juk augalai neturi nei ausų, nei nervų sistemos, todėl kaip jie galėtų „klausytis“ Mocarto, džiazo ar kitos muzikos?
Vis dėlto mokslininkai jau kurį laiką tiria ne tai, ar augalai turi mėgstamą muzikos stilių, bet kaip juos veikia garso sukeliamos vibracijos. Tyrimų rezultatai intriguoja – tam tikro dažnio, intensyvumo ir trukmės garsas iš tiesų gali paveikti augalų dygimą, augimą, fotosintezę, atsparumą stresui ir net kai kuriuos ląstelinius procesus.
Tačiau prieš sudarant savo fikusui klasikinės muzikos grojaraštį verta žinoti vieną dalyką: teiginys, kad būtent klasikinė muzika ar džiazas visada priverčia augalus augti greičiau, būtų pernelyg paprastas.
Mokslui svarbesnis ne kompozitoriaus vardas, o garsų dažnis, stiprumas ir poveikio trukmė.
Augalai negirdi taip, kaip girdime mes
Augalai neturi ausų, tačiau tai nereiškia, kad jie nereaguoja į mechaninius aplinkos signalus.
Garsas iš esmės yra vibracija, sklindanti per orą, vandenį ar kitą terpę. Augalų ląstelės turi mechaniniams dirgikliams jautrių struktūrų, todėl vibracijos gali sukelti tam tikrus fiziologinius atsakus.
Šiuolaikiniai augalų bioakustikos tyrimai rodo, kad garsas gali būti susijęs su kalcio signalais ląstelėse, jonų judėjimu, reaktyviųjų deguonies formų pokyčiais ir kitais procesais. Mokslininkai taip pat tiria, kaip augalai reaguoja į gamtoje nuolat esančias vibracijas – vėją, lietų, vabzdžius ar net apdulkintojų skleidžiamus virpesius.
Taigi tiksliau būtų sakyti ne „augalai klauso muzikos“, o augalai gali reaguoti į muzikos sukuriamas garso bangas ir vibracijas.
Ar muzika gali paskatinti augalų augimą?
Kai kuriuose eksperimentuose – taip.
2024 metais paskelbtoje mokslinių tyrimų apžvalgoje nagrinėjama daugybė eksperimentų, kuriuose augalai buvo veikiami skirtingo dažnio ir stiprumo garso bangomis.
Kai kuriais atvejais buvo pastebėtas:
- intensyvesnis augimas;
- didesnis lapų plotas;
- geresnis sėklų dygimas;
- chlorofilo kiekio pokyčiai;
- didesnė biomasė;
- pakitęs augalų atsparumas sausrai;
- fermentų ir hormoninių procesų pokyčiai.
Tačiau poveikis labai priklausė nuo garso dažnio, decibelų, augalo rūšies, eksperimento trukmės ir kitų sąlygų.
Tai svarbi detalė: ne bet koks garsas ir ne bet kokiu garsumu augalams bus naudingas.
O ką rodo eksperimentai su klasikine muzika?
Yra ir tyrimų, kuriuose augalams buvo leidžiama būtent muzika.
2023 metais paskelbtame eksperimente su salotomis mokslininkai lygino tylą, klasikinę, elektroninę ir roko muziką bei specialiai parinktas garso dažnių bangas.
Eksperimente muzika paveikė dalį augimo rodiklių. Pavyzdžiui, klasikinės muzikos grupėje buvo didesnė valgomosios augalo dalies šviežia masė nei kontrolinėje grupėje, nors pagal kai kuriuos kitus rodiklius geriausiai pasirodė elektroninės muzikos ar specialių garso dažnių grupės.
Tai puikiai iliustruoja, kodėl negalima paprasčiausiai paskelbti, kad „augalams labiausiai patinka Mocartas“.
Rezultatus greičiausiai lemia ne pats muzikos žanras, o konkretaus kūrinio akustinės savybės.
Dar vienas eksperimentas – su daržovėmis
2024 metais publikuotame bok choy, arba kininio bastučio, eksperimente buvo lyginami augalai, augę tyloje, klausę klasikinės ir roko muzikos.
Klasikinės muzikos grupės augalai turėjo didžiausią bendrą šviežią masę, didesnę antžeminės dalies masę ir daugiau lapų, o roko muzikos grupės rezultatai pagal daugelį tirtų parametrų buvo prasčiausi.
Tačiau vieno eksperimento rezultatai dar nereiškia, kad klasikinė muzika visomis aplinkybėmis bus geresnė už roką ar tylą.
Norint tai teigti užtikrintai, reikėtų daug pakartotų tyrimų su skirtingomis augalų rūšimis ir vienodomis eksperimentinėmis sąlygomis.
O kaip dėl džiazo?
Būtent čia atsiranda daug populiariosios sodininkystės mitologijos.
Džiazas kartu su klasikine muzika dažnai minimas straipsniuose apie „augalų mėgstamiausią muziką“, tačiau patikimų mokslinių duomenų, leidžiančių teigti, kad džiazas kaip muzikos žanras yra išskirtinai naudingas augalams, nėra pakankamai.
Šiuolaikiniai tyrimai dažniausiai koncentruojasi į konkrečius garso dažnius, vibracijų stiprumą arba lygina kelis skirtingus muzikos tipus.
Net mokslinėse apžvalgose pabrėžiama, kad ankstesni eksperimentai su vadinamąja „žaliąja muzika“ duodavo nevienodus rezultatus, nes skyrėsi naudojamos melodijos, dažniai ir garso stiprumas.
Todėl vietoje teiginio „augalai mėgsta džiazą“ tikslesnis būtų toks: augalai gali reaguoti į tam tikras muzikos sukuriamas vibracijas.
Garsiausias pavyzdys – „Mocarto vynuogynas“ Toskanoje
Vienas įdomiausių bandymų muziką pritaikyti ne laboratorijoje, o tikrame ūkyje vyksta Italijoje.
Netoli Montalčino, Toskanos regione, įsikūręs Paradiso di Frassina vynuogynas išgarsėjo tuo, kad tarp vynuogių eilių nuolat skamba Wolfgango Amadeuso Mocarto muzika.
Dėl to vieta net pradėta vadinti „Mocarto vynuogynu“.
Vynuogyno savininkas Giancarlo Cignozzi eksperimentus su muzika pradėjo dar XXI amžiaus pradžioje. Vėliau prie projekto prisidėjo Florencijos ir Pizos universitetų tyrėjai, o garso įrangą projektui suteikė „Bose“.
Šiandien vynuogyno teritorijoje Mocartas skamba per daugybę tarp vynmedžių išdėstytų garsiakalbių. Pats ūkis teigia, kad projektas skirtas tirti muzikinių dažnių poveikį Vitis vinifera vynmedžiams.
Kodėl pasirinktas būtent Mocartas?
Čia istorija tampa dar įdomesnė.
Pasak projekto kūrėjų, iš pradžių vynuogėms buvo leidžiama įvairi klasikinė ir baroko muzika, o vėliau pasirinktas Mocartas, siekiant turėti nuoseklesnį ir vienodesnį akustinį foną.
Tačiau net su projektu dirbę mokslininkai yra pabrėžę: esmė nebūtinai yra Mocartas.
Florencijos universiteto tyrėjas Stefano Mancuso yra aiškinęs, kad augalai reaguoja į garsą ir jo dažnius, todėl teoriškai panašų poveikį galėtų sukelti ir ne muzika, o tinkamai parinktos garso bangos.
Taigi Mocartas vynuogyne yra ir malonus žmonėms, ir patogus būdas sukurti tam tikrą nuolatinį akustinį foną.
Ar muzika gali veikti net kenkėjus?
Vynuogynų eksperimentuose buvo tiriamas ne tik tiesioginis garsų poveikis vynmedžiams.
Paradiso di Frassina projekte Florencijos ir Pizos universitetų tyrėjai domėjosi ir tuo, kaip garso bangos gali veikti vabzdžius bei augalų morfologinius ir fiziologinius procesus.
Tai itin įdomi tyrimų kryptis, nes ateityje tam tikri akustiniai signalai teoriškai galėtų būti naudojami kaip papildoma necheminė priemonė žemės ūkyje.
Tačiau kol kas tai nėra paprastas receptas, kuriuo būtų galima pakeisti įprastą augalų priežiūrą.
Mokslininkai perspėja – nereikia skubėti daryti sensacingų išvadų
Augalų bioakustika yra sparčiai besivystanti, tačiau vis dar jauna tyrimų sritis.
2024 metais žurnale „New Phytologist“ publikuotos analizės autoriai pažymėjo, kad dabartinių įrodymų dar nepakanka kai kuriems itin drąsiems teiginiams apie augalų „bendravimą“ garsais.
Vis dėlto autoriai pripažįsta, kad arti augalo skleidžiami tam tikro dažnio ir pakankamo intensyvumo garsai gali turėti apčiuopiamą poveikį įvairiems augalo procesams, įskaitant augimą.
Todėl mokslinis atsakymas šiandien būtų toks:
taip, augalai reaguoja į vibracijas ir garsą, tačiau dar nežinome tiek, kad galėtume sudaryti universalų „geriausios muzikos augalams“ grojaraštį.
Ar verta groti muziką savo kambariniams augalams?
Kodėl gi ne?
Tyliai grojanti klasikinė, instrumentinė ar kita jums patinkanti muzika augalui greičiausiai nepakenks, o kai kurių tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad tam tikros akustinės vibracijos gali turėti teigiamą poveikį.
Tik nereikėtų tikėtis, kad pusvalandis Mocarto pakeis:
- tinkamą apšvietimą;
- reguliarų laistymą;
- tinkamą drėgmę;
- gerą substratą;
- maisto medžiagas;
- tinkamą temperatūrą.
Muzika gali būti įdomus papildomas eksperimentas, bet ne pagrindinė augalo priežiūros priemonė.
Labai garsiai – nebūtinai geriau
Jeigu nusprendėte eksperimentuoti, svarbiausia nepadaryti priešingos klaidos.
Tyrimuose garso poveikis labai priklauso nuo jo intensyvumo. Per stiprios ir ilgai trunkančios vibracijos augalui nebūtinai bus naudingos. Skirtingų dažnių bei skirtingo stiprumo garsas gali sukelti visiškai skirtingą reakciją.
Todėl namuose geriau rinktis ramų, vidutinio garsumo foną, o ne statyti kolonėlę tiesiai šalia vazono ir leisti muziką visu garsu.
Galite atlikti eksperimentą ir namuose
Norite patikrinti patys? Tam nebūtina turėti vynuogyno Toskanoje.
Pasirinkite kelis vienodus jaunus augalus arba vienu metu pasėkite tos pačios rūšies sėklas.
Vieną grupę palikite įprastoje tyloje, kitai kasdien tuo pačiu metu leiskite muziką.
Svarbu, kad visi augalai gautų:
- vienodai šviesos;
- tiek pat vandens;
- vienodą substratą;
- vienodas trąšas;
- panašią temperatūrą.
Kas savaitę išmatuokite jų aukštį, suskaičiuokite lapus ir fotografuokite.
Po kelių savaičių galėsite palyginti rezultatą. Žinoma, tai nebus mokslinis tyrimas, tačiau gali tapti labai įdomiu namų eksperimentu.
Taigi, ar augalai tikrai „myli“ muziką?
Romantiškas atsakymas būtų – taip.
Mokslinis atsakymas šiek tiek kitoks.
Augalai nejaučia muzikos taip, kaip ją jaučia žmogus, tačiau jie geba reaguoti į garso sukeltas mechanines vibracijas. Eksperimentai rodo, kad tam tikri dažniai gali paveikti dygimą, fotosintezę, augimą ir kitas fiziologines funkcijas.
Klasikinė muzika kai kuriuose bandymuose davė teigiamų rezultatų, tačiau tai dar nereiškia, kad augalai atpažįsta Mocartą ar kad džiazas jiems „patinka“ labiau nei kitas muzikos stilius.
Vis dėlto faktas, kad viename garsiausių Toskanos vyno regionų tarp vynuogių eilių jau daugelį metų skamba Mocartas, parodo, kokia įdomi gali būti augalų ir garso sąveika.
Galbūt todėl kitą kartą įjungus mėgstamą klasikinės muzikos kūrinį verta kolonėlę palikti ir šalia monsteros.
Bent jau namuose bus maloniau abiem.
