Praktiškumas, jaukumas, natūralios vietinės medžiagos, prabangos atsisakymas, daug natūralios šviesos. Tai vieni pagrindinių lietuvių pamėgto skandinaviško stiliaus interjero elementų. Taip pat šalyje sparčiai populiarėja ir skandinaviškas gyvenimo būdas, o visi šie pokyčiai jau pradeda atsispindėti ir pastatų architektūroje.
Dideli langai – šiauriečiams, maži – pietiečiams
„Skandinaviškas gyvenimo būdas prigyja Lietuvoje, žmonės domisi skandinavišku dizainu, o tai skatina permąstyti ir savo buities poreikius. Į tai turime atsižvelgti ir mes, architektai. Tad akivaizdu, kad įkvėpimo neretai tenka semtis būtent iš šių šalių, o ne kaimynų iš Rytų ar pietinių regionų architektūros“, – sako architektas, įmonės „Cloud architektai“ vadovas Antanas Dagelis.
Anot jo, lietuvių potraukis skandinaviškai architektūrai susijęs ir su gamtinėmis sąlygomis.
„Pas mus, kaip ir Šiaurės šalyse, langai didesni, nes stokojam natūralios dienos šviesos. Pietuose priešingai – daug saulėtų dienų, todėl tokie dideli langai pietiečiams tiesiog nereikalingi“, – teigia pašnekovas.
Tikras skandinaviškas stilius – tik Skandinavijoje
Praktiškumas, jaukumas, natūralios vietinės medžiagos, prabangos atsisakymas, daug natūralios šviesos. Tai lietuvių pamėgti skandinaviško stiliaus elementai.
Tiesa, architektas pastebi, kad skandinaviškos architektūros tiesiogiai pas mus neperkelsi. Visų pirma – pati Skandinavija nėra vienalytė ir kiekvienoje šalyje yra savų ypatybių, visų antra, esama ir kultūrinių skirtumų bei skirtingų, jau nusistovėjusių įpročių.
Lietuvoje dar daug „egoistiškų“ pastatų
Langų ir balkonų ritmas, tūrių tarpusavio proporcijų derinimas – tai Skandinavijai būdingi bruožai. . Lietuvoje yra ne vienas atvejis, kuomet žiūrima tik į vidinę, planinę, namo struktūrą, o jo išorė, fasadai, būna tiesiog tokie, kokie gavosi.
Kaip rašoma pranešime spaudai, verta pažiūrėti į Vilniaus senamiestį, kuriuo visi taip žavisi – langai pastatuose čia sudėti labai tvarkingomis grupėmis, aiškiu ritmu – nėra taip, kad vienas langas apvalus, kitas – aukštas, trečias – platus. Jie panašūs, nėra daug skirtingų elementų, o tai ir sukuria dermę, ryšį su kitais namais.
Jo teigimu, Lietuvoje jau ryškėja tendencijos, kai vis svarbesnė tampa pastato urbanistinė struktūra, jo kontekstas. Pastatai ima vis labiau derėti tarpusavyje, o ne kuriamas chaosas iš atskirų – „egoistiškų“ – ir architektūriškai visiškai skirtingų pastatų.
