Kas galėtų pagalvoti, kad toks savotiškas, lanksčios ir drauge gan ribotos paskirties interjero elementas kaip širma – idealus kūrybinių eksperimentų objektas, ne vieno talentingo dizainerio rankose virtęs kultiniu daiktu.
Istorinis fonas buvo toks…
Širma – estetinę ir praktinę prasmę turintis interjero elementas, išsiskiriantis spalvinga istorija. Ji prasideda maždaug tada, kai buvo statoma Didžioji kinų siena… VII amžiuje širmos tapo šiek tiek panašios į šiandienines. Iš Kinijos ir Japonijos jos pasiekė Europą dar po tūkstančio metų. Laikui bėgant ir europiečiai išmoko gaminti savitų stilizacijų Rytų motyvais.
Tačiau tik XX amžiuje atėjo metas šiam interjero elementui nutraukti ryšius su „proseneliais“ – pakeisti formą ir net tapti savarankišku dizaino objektu be jokios funkcinės paskirties. Viena pirmųjų kitokį požiūrį į širmą išreiškė airių kilmės dizainerė Eileen Grey, 1930-aisiais sukūrusi „Folding Screen“ (gaminamą ir šiandien). Širmai gaminti ji panaudojo perforuoto plieno skydus, nes siekė interjerui suteikti „industrinį prieskonį“ – tuo metu tai buvo gan naujoviška idėja.
Vis dėlto tik garsių menininkų eksperimentai su fanera, atskleidę plastines medienos savybes, sudarė sąlygas sukurti širmas, kurios dabar žinomos kaip dizaino ikonos.
Faneros fanatikas
Suomių modernistas Alvaras Aalto laikomas vienu pirmųjų menininkų, įžvelgusių faneros galimybes. Gimtinėje jis visų pirma tapo žinomas kaip architektas, dar iki Antrojo pasaulinio karo kūrė pastatus ir interjerus. Tačiau tik keletas Alvaro Aalto pastatų suprojektuoti už Suomijos ribų, tad tarptautinį dėmesį jam pelnė baldai, šviestuvai, stiklo dirbiniai, laikomi skandinaviško stiliaus šedevrais.
Alvaras Aalto vertino medieną, tvirtindamas, kad tai – natūrali medžiaga, savo struktūra primenanti žmogaus raumenis. Menininkas 1929 metais įkūrė eksperimentinę laboratoriją, joje tyrinėjo ir tobulino faneros galimybes. Jam pavyko fanerai suteikti naujų plastinių savybių – iš jos pagamintos konstrukcijos tapo lanksčios, elastingos ir atsparios, todėl buvo galima modeliuoti pačias keisčiausias formas ir siluetus. Iš pradžių šia veikla Alvaras Aalto užsiėmė vienas: pasaulis tuo metu ėjo iš proto dėl lenktų metalinių baldų konstrukcijų, taip mėgstamų „Bauhaus“ dizainerių ir architekto Le Corbusier, tačiau dizaineris užsispyręs tęsė savo darbus, ir greit tas pats pasaulis jau žavėjosi jo lengvais subtiliais baldais.
1936 metais Alvaras Aalto sukūrė banguoto, ritmiško silueto širmą „Screen 100“ iš natūralios lakuotos pušies medienos. Jos koncepcija paprasta, o rezultatas – rafinuotas išgryninto skandinaviško stiliaus interjero akcentas. Mobili širma gali atlikti kelias funkcijas: suteikti privatumo, padalyti kambario erdvę arba tapti sienos dekoro elementu.
Rūpindamasis, kad jo sukurti dizaino objektai išsaugotų kokybės standartus, Alvaras Aalto drauge su žmona įkūrė iki šiol veikiančią kompaniją „Artek“ ir tebegaminančią tiek širmą „Screen 100“, tiek įvairius šio dizainerio bei kitų kultinių Suomijos menininkų kūrinius.
Radikaliai ir išradingai pakeista koncepcija
Alvaro Aalto širma tapo įkvėpimo šaltiniu pasaulinio garso dizainerių Charleso ir Ray Eamesų porai: menininkai 1946 metais sukūrė savo variantą – širmą „Eames Molded Plywood Folding Screen“.
Pokario metais JAV buvo siekiama gaminti praktiškus daiktus: dizaineriai ėmė labai pataikauti modernios visuomenės poreikiams, o galimybė lanksčiai projektuoti būsto erdves buvo vienas jų. Šiam tikslui įgyvendinti širma pasirodė labai tinkamas interjero elementas, tad Eamesai ėmėsi jos konstrukciją tobulinti, kad būtų dar funkcionalesnė ir… masiškai gaminama.
Pažintis su suomišku minimalizmu ir Alvaro Aalto baldų populiarumas turėjo įtakos tam, kad dizainerių pora taip pat pradėtų kurti lenktos faneros daiktus. Alvaro Aalto širma buvo pagaminta iš plokščių siaurų juostelių, sujungtų audinio vyriais, tad išryškėjo didžiausias jos trūkumas – nestabilumas. Norėdami išvengti šios problemos, Eamesai paplatino širmos lakštus iš U forma lenktos faneros – jie tapo gana stabilūs, o dar ir audinio vyriai buvo priklijuoti per visą jų ilgį.
Ši širma taip pat primena medines bangas vaizduojančią skulptūrą – taigi pakartoja Alvaro Aalto sukonstruotą siluetą. Lanksčiai širmai galima suteikti bet kokią formą, sukurti vizualų judėjimo efektą, išradingai koreguoti erdvę netaisyklingos formos kambaryje. Deja, nors dizaineriai kūrė širmą masiškai gaminti (jos ėmėsi kompanija „Herman Miller“), būtinybė įterpti vyrius reikalavo rankų darbo ir gerokai didino gamybos sąnaudas, todėl širma buvo per brangi – Eamesams nepavyko sukurti gero dizaino už priimtiną kainą… „Eames Molded Plywood Folding Screen“ gamyba sustabdyta 1955 metais ir tik vėliau, tobulėjant technologijoms, vėl galėjo būti atnaujinta išsaugant originalų dizainą.
