Kai jaučiate, kad buto šiluma prarandama neracionaliai, norisi kažką daryti. Vis dėlto, kai kurie pasirinkimai gali neatnešti tiek naudos, kiek tikėjotės. Dar daugiau – jei patikėsite šių problemų sprendimą nekompetetingiems meistrams, atsiras ir naujų problemų. Viena iš sričių, kurioje ši tiesa pasitvirtina yra sienų šiltinimas iš vidaus. Egzistuoja sprendimų, kaip tokią izoliaciją panaudoti kuo efektyviau, tačiau specialistai pataria pirma įvertinti alternatyvas.
Kaip nurodo statybos techninis reglamentas bei pabrėžia daugelis statybos praktikų, toks šiltinimo variantas rekomenduotinas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės pastato apšiltinti iš išorės. Vienas akivaizdžiausių tokio sprendimo trūkumų yra prarandamas naudingas patalpos plotas.
Priklausomai nuo šiltinančio sluoksnio storio, tai ypač jausis, jei kambarys nedidelis. Be to, skirtingai nei apšiltinant lauko sienas, dirbant iš vidaus reikia atsižvelgti į elektros lizdus, radiatorius, grindjuostes ir visa kita, kas yra neaktualu lauke. Tačiau svarbiausia priežastis – pasikeitusi sienos „sudėtis“ ir naujos jos savybės. Neatsakingai įrengus apšiltinantį sluoksnį žiemą jis daugiau įšąla, jame susikaupia daugiau drėgmės, siena labiau deformuojasi ir pleišėja. „Šiltinant iš vidaus, svarbu apšiltinti ne tik sienas, bet ir dalį besiribojančių perdangų ar sienų. Jei to neatliksime, neapšiltintuose kampuose paviršiaus temperatūra bus dar mažesnė. Taip pat rekomenduotina apšiltinti angokraščius, sąramų apačias“, – teigia pastatų šiltinimu užsiimančios įmonės „Termas“ atstovas Marius Gimbutas.
Pastatų diagnostiką atliekančios įmonės UAB „KA projektai“ vadovas Andrius Kirklys pabrėžia, jog šiltinti pastatą iš lauko pusės yra kur kas naudingiau. „Apšiltinus pastatą iš vidaus, „rasos taškas“ dažniausiai atsiranda ne atitvaroje, o patalpose t.y. tarp senosios atitvaros ir naujos apdailos, naujo apšiltinimo sluoksnyje. Šiltinimas iš vidaus galimas tik atlikus skaičiavimą dėl rasos taško susidarymo. Didžioji dalis butų, savarankiškai atlikusių apšiltinimą iš vidaus, jau po metų susiduria su pelėsio problema ir nėra jokio skirtumo ar šiltinate vata ar polistirolu. Šiltinti pastatus iš lauko pusės yra visapusiškai geriau, saugiau ir naudingiau, nes eliminuojamas pavojus dėl rasos taško atsiradimo patalpose, taip pat pavojus dėl pelėsio, nesumažėja patalpų plotas“, – pastebi jis.
Šiltinimo procesas. Vis dėlto, jeigu matote, kad kitos išeities nėra, galite mėginti šiltinti vidines sienas ir iš to ištraukti geriausia, kas įmanoma. Svarbiausia yra laikytis nustatytų metodikų, viską atlikti kruopščiai, be to, nebijoti pasidomėti naujoviškomis medžiagomis, kurios pasižymi geresnėmis savybėmis.
Populiariausios tradicinės medžiagos sienų šiltinimui iš vidaus yra polistireninis putplastis ar mineralinė vata – akmens vata ar stiklo vata. Supaprastintai sienos „sumuštinis“ dažniausiai atrodo taip – siena + šiltinimo medžiaga + garo izoliacija + vidaus apdailos plokštė + apdaila. Šiltinant mineraline vata, įrengiamas karkasas, o plokštės įstatomos į jo vidų. Šiltinant putplastis, plokštės dažniausiai klijuojamos prie paviršiaus, nors gamintojai pasiūlo ir kitokių tvirtinimo sprendimų. Norint sumažinti pelėsio atsiradimo riziką, prieš imantis darbo būtina gerai nuvalyti vidinių sienų paviršių – ją nuplauti fungicidais ir išdžiovinti. Vis dėlto, negalite būti visiškai tikri, kad pelėsis neatsiras, tą patį galima pasakyti ir apie rasos taško „pasislinkimo“ tikimybę.
Polistireninis putplastis. Šiltinant polistireniniu putplasčiu jo plokštės prie paviršiaus klijuojamos specialiais klijais, vientisu sluoksniu padengiant visą jų paviršių. Plokštės stipriai prispaudžiamos nepaliekant tarpų – jie yra puiki erdvė pelėsiniams grybams. Šiltinimo plokštės ant sienos išdėstomos taip, kad atskirų plokščių eilių siūlės nebūtų vienoje vertikalėje. Būtina kruopščiai apšiltinti sienose esančių langų angokraščius. „Prieš įrengiant apdailą, reikėtų įrengti garo izoliaciją, kuri apsaugotų nuo garų patekimo į atitvaras – išorines sienas ar lubas. Garus izoliuojanti plėvelė turi būti suklijuota tarpusavyje, kad nebūtų plyšelių, per kuriuos gali prasiskverbti vandens garai. Vandens garų kiekis patalpose žiemą yra žymiai didesnis nei lauke, todėl jie difuzijos būdu keliauja ten, kur jų yra mažiau – į lauką. Drėgmės kondensacija sienose yra pavojinga. Išorinės sienos vidaus paviršiaus temperatūra yra beveik kaip kambario, bet tik vidinio sluoksnio. Kuo daugiau į išorę, tuo labiau temperatūra mažėja. Jei lauke -5 laipsniai, sienos viduje gali būti 0 laipsnių ir esant pakankamai drėgmės, ji gali pradėti kondensuotis. Tai yra nepageidautina, o, pavyzdžiui, medinėse konstrukcijose kondensacija apskritai neleistina“, –izoliacinio sluoksnio būtinumą pagrindžia M. Gimbutas. Įrengus šį sluoksnį, siena padengiama apdailos elementais.
Mineralinės vatos plokštės yra montuojamos tarp karkaso elementų. Sluoksnis priklauso nuo konkrečios situacijos, tačiau neturėtų viršyti 5 cm. Ant šio sluoksnio būtina įrengti garo izoliaciją – tam tiks ir polietileno plėvelė. M. Gimbutas teigia, kad čia išryškėja vienas vatos privalumų. „Mineralinės vatos plaušas, įstatytas tarp profilių susispaudžia ir užpildo tarpus tarp karkaso. Putplastis tuo nepasižymi – tokiu atveju norint užpildyti tarpus, papildomai reikėtų naudoti montažines putas“, – teigia pašnekovas.
Kitos medžiagos. Sienų šiltinimo iš vidaus problema yra ne tokia jau reta – įvairūs šiltinimo medžiagų gamintojai siūlo savo sprendimus, neretai pristatydami ne tik atskiras plokštes, tačiau ir sistemas. Rinkoje galima rasti specialių darbą palengvinančių įvairaus storio plokščių, kuriose jau įrengti polistireninio putplasčio, garo izoliacijos bei gipso kartono sluoksniai. Kitas variantas – įsigyti ekstruzinio putplasčio, kuris pats yra mažiau laidus vandens garams, todėl gali neprireikti papildomų izoliacinių sluoksnių. Šiuo atveju, reikėtų gerai atkreipti dėmesį į gamintojo siūlomą tvirtinimo būdą. Tam pačiam tikslui galima naudoti poliuretano plokštes ar jų sistemas, kurios, kaip teigiama, pasižymi gera šilumine varža bei tuo pačiu leidžia drėgmei judėti pirmyn ir atgal. Kita tokio sprendimo variacija yra putų poliuretaninės plokštės su aliuminio folija, kuri gerai izoliuoja garą.
Oro tarpų užpildymas? Oro tarpai būdingi senesnės statybos mūriniams namams ir būtent jie yra atsakingi už išeinantį didelį kiekį šilumos. Privačiuose namuose yra kur kas lengviau atlikti fasado šiltinimo darbus, todėl priežasčių šiltinti iš vidaus yra dar mažiau. Tačiau galbūt šis sprendimas gali pakeisti šiltinimą iš vidaus ar iš lauko? M. Gimbutas teigia, kad toks variantas tikrai pagerina sienos šiluminę varžą, tačiau vėliau vis tiek tenka imtis papildomų sienos šiltinimo priemonių. „Užpildant oro tarpus, senos sienos termoizoliaciją galima pagerinti 2-3 kartus, priklausomai nuo tarpsienio pločio. Tačiau to nepakanka, nes dar lieka šiluminiai tilteliai aplink langus, duris, perdengimo vietose, pamatuose. Tas vietas galima maksimaliai apšiltinti tik šiltinant iš išorės“, – eigia pašnekovas.
Jam antrina ir A. Kirklys. „Oro tarpo užpildymas termoizoliacine medžiaga yra pirmas darbas, kurį reikia atlikti prieš pradedant lauko sienų apšiltinimą iš lauko pusės. Kodėl? Todėl, jog apšiltinus iš lauko pusės ir palikus neužpildytą oro tarpą gauname tokį efektą, kai per oro tarpą vyksta oro cirkuliacija. Taip vėsinama siena, o apšiltinimas kaip ir nebetenka prasmės. Vaizdžiai pasakius, jei atremsime polistirolo lapą į tvorą, tai kurioje tvoros pusėje bus šilčiau?“, – retoriškai klausia pašnekovas.
Jis primena, kad namo šildymas yra kompleksinių priemonių visuma. „Jei pastatas bus nesandarus, kad ir kaip gerai jį apšiltinsime, mes efekto neturėsime ir patirtos finansinės sąnaudos bus paprasčiausiai išleisti pinigai išorinei apdailai. Kaip ir minėjau, reikia stengtis pastatus šiltinti tik iš lauko pusės ir tada visos medžiagos, jas tinkamai panaudojus, yra tinkamos,“ – apibendrina A. Kirklys.
