Rudens pradžioje daugeliui ypač aktuali tampa taupymo tema, todėl žurnalo „Mano namai“ rugsėjo numeryje pasiūlysime daug idėjų, kaip kūrybiškai, bet nebrangiai atnaujinti ir dekoruoti namus, kokias rinktis medžiagas ir net kaip interjere pritaikyti popieriaus gaminius. Šiame straipsnyje kviečiame prisiminti dar vieną universalią ir nebrangią, pamėgtą ne tik Lietuvos dizainerių medžiagą – fanerą.
Gimtadienis – XIX amžiuje
Medžiaga, panaši į šiuolaikinę fanerą, atsirado jau seniai: pavyzdžiui, Egipte, Senovės Graikijoje ir Romoje plokštes, sudarytas iš plonų lentelių, naudodavo vidaus apdailos darbams. O XVI a. prancūzai susiprotėjo gaminti baldus iš itin vertingos medienos lentelių. Kadangi tokie baldai būdavo kur kas pigesni už masyvo baldus, šios medžiagos paklausa labai išaugo. Tai lėmė naują medienos apdirbimo technologijos atsiradimą.
Tačiau tikruoju faneros gimtadieniu laikomi 1850-ieji metai, kai buvo išrasta klijuotos faneros technologija. Nors ji buvo palyginti netobula, vis dėlto labai paplito kaip nebrangi, tačiau patikima statybinė medžiaga. Vystantis chemijos pramonei, tobulėjo ir klijuotos faneros technologijos: buvo išrasti nauji klijavimo būdai, gerėjo kokybė, atsirado naujos faneros rūšys. Šį medienos pakaitalą buvo imta plačiai naudoti daugelyje sričių – kaip statybinė, vidaus ir lauko apdailos medžiaga, taip pat gaminti baldams, muzikos instrumentams ir net žaislams.
Faneros rūšys
Šiuolaikinės technologijos atvėrė platesnes faneros gamybos galimybes. Ji gaminama iš plonų medžio lukšto plokščių. Fanerai gaminti naudojama įvairių rūšių mediena: beržo, liepos, drebulės, alksnio, pušies, eglės, buko. Kiekvienos medienos fanera turi skirtingas patvarumo ir išvaizdos savybes. Mažiausiai trys (o neretai ir daugiau) lukšto sluoksniai klijuojami impregnuotais klijais skirtinga kryptimi ir stipriai suspaudžiami specialiu presu. Dėl suklijuotų kelių sluoksnių susidaro faktūriška briauna, dėl kurios fanera tapo itin mėgstama dizainerių. Šios medžiagos pritaikymo galimybes dar labiau praplečia jos plokštumų apdaila. Viena ar abi faneros plokštės pusės gali būti laminuotos, padengtos emale, drožtiniu lukštu, tekstūriniu popieriumi, o tarp sluoksnių galima įterpti plastiko ar aliuminio intarpų, kurie sukuria dar įdomesnę ir originalesnę briaunos faktūrą.
Neribotos galimybės
Faneros populiarumą lėmė ne tik jos estetiška ir originali išvaizda, bet ir kitos savybės.
Viena pagrindinių – nedidelė jos kaina, palyginti su medžio masyvu. Savo išvaizda ir sudėtimi ji artima natūraliai medienai, yra šilta ir jauki, labiau vertinama ir kur kas kokybiškesnė už medžio drožlių plokštes, naudojamas dažnai naudojamas gaminant baldus.
Tinkamai impregnuota fanera yra atspari drėgmei, neskeldėja, yra gana tvirta, todėl ją galima pritaikyti net ir drėgnų patalpų – vonios kambario ar virtuvės – apdailai bei baldams. Juolab kad fanera yra palyginti lengva, su ja lengva dirbti, nereikia apdailinti faktūriškų, gražiai atrodančių briaunų.
Dar viena svarbi faneros populiarumo priežastis – jos lankstumas. Šiuolaikiniai dizaineriai itin vertina šią faneros savybę ir ją naudojami kuria įmantrias baldų formas, išryškindami šios medžiagos estetiką, šiltą medžio paviršių ir originalias formas.
Jei fanera tinkamai impregnuota, ją galima naudoti ir gaminant vonios kambario baldus bei dekoruojant šio kambario sienas net tose vietose, kur dažnai užtykšta vandens. Architekto Dmitrijaus Kudino projektas.
Nors iš faneros pagaminti baldai kur kas pigesni nei medžio masyvo, tačiau savo išvaizda ir dizaino galimybėmis tikrai jiems nenusileidžia. Architektės Dovilės Martinaitytės projektas.
Faneros elementus nesunku derinti su kitokiomis medžiagomis – stiklu, metalu, plastiku. Modernios stilistikos interjere šiuolaikiškai atrodanti faneros faktūra padeda sukurti natūralumo ir šilumos įspūdį. Architekto Adomo Kondrato projektas.
Žurnalo „Mano namai“ nuotraukos.
