Labradoro retriveris: viskas apie šią veislę

Paskutinį kartą atnaujinta:2026-06-19

Labradoro retriveris yra viena populiariausių šunų veislių visame pasaulyje. Tai idealus augintinis šeimoms su vaikais, medžiotojams, gelbėtojams bei žmonėms su negalia.

Trumpa informacija apie Labradoro retriverį

Savybė	Duomenys
Veislės pavadinimas	Labradoro retriveris
Kilmės šalis	Didžioji Britanija
Veislės atsiradimo laikotarpis	XIX a.
Svoris	Patinai 27–34 kg, patelės 25–32 kg
Ūgis	Patinai 56–57 cm, patelės 54–56 cm
Gyvenimo trukmė	12–13 metų

Pagrindiniai faktai apie Labradoro retriverį

Labradoro retriveris – vidutinio–didelio dydžio šuo.
Veislę sukūrė britų entuziastai.
Nors tinkamas laikyti bute, jam būtinas ilgas fizinis aktyvumas.
Netinka kaip sargas, bet yra labai draugiškas vaikams ir kitiems gyvūnams.
Pagrindinis iššūkis – kontroliuoti mitybą ir svorį.
Lengvai dresuojamas, svarbu kantrybė ir motyvacija.
Turi gana gerą sveikatą, kailio priežiūra nesudėtinga.
Priimtini trys spalvų variantai: juoda, gelsva, šokoladinė.

Labradoro retriverio veislės charakteristikos

Savybė	Įvertinimas (1–5)
Agresyvumas	⭐ (1/5) Labai žemas
Aktyvumas	⭐⭐⭐⭐⭐ (5/5) Labai aukštas
Dresūra	⭐⭐⭐⭐⭐ (5/5) Labai lengva
Šėrimasis	⭐⭐⭐⭐ (4/5) Aukštas
Priežiūros poreikis	⭐⭐⭐ (3/5) Vidutinis
Draugiškumas	⭐⭐⭐⭐⭐ (5/5) Labai draugiškas
Sveikata	⭐⭐⭐ (3/5) Vidutinė
Išlaikymo kaina	⭐⭐⭐⭐ (4/5) Aukštesnė už vidutinę
Vienatvės toleravimas	⭐⭐⭐ (3/5) Vidutinis
Intelektas	⭐⭐⭐⭐⭐ (5/5) Labai protingas
Triukšmingumas	⭐ (1/5) Ramus
Sargumo savybės	⭐⭐ (2/5) Silpnos

Labradoro retriverio veislės istorija

Kad ir kokias geografines asociacijas bekeltų žodis „labradoras“, mokslininkai neranda tiesioginio ryšio tarp šunų veislės ir to paties pavadinimo Šiaurės Amerikos pusiasalio. Istoriškai laikoma patikima versija, jog labradorų protėviai į Angliją atkeliavo iš Niufaundlendo salos, esančios pietryčiuose ir dabar priklausančios jauniausiai Kanados provincijai.

Veislės pavadinimo kilmę aiškina kelios teorijos. Pagal vieną iš jų, pirminė (išskirtinai juoda) spalva priminė gimtinėje randamą magminę uolieną – labradoritą. Kiti teigia, kad europiečiai, nelabai besigaudantys Naujojo pasaulio toponimikoje, šiuo vardu pavadino šunis, atplaukusius laivais nuo Labradoro jūros pakrantės. Tikėtina ir tai, kad tiesiog atsirado poreikis atskirti naująją veislę nuo ilgaplaukio niufaundlendų šuns, kuris jau buvo gerai žinomas XIX a. britų veisėjams. Be to, yra nuomonė, kad abi veislės į Angliją atkeliavo maždaug tuo pačiu metu ir dėl to kilo painiava – „atvykėliai“ iš Labradoro buvo pavadinti kaimyninės salos vardu, ir atvirkščiai.

labradoras ir vaikas — Labradoras ir vaikas

Beje, manoma, kad gauruotų milžinų – niufaundlendų – protėvis buvo artimai susijęs su labradorų pirmtaku – Šv. Jono vandens šunimi (Water Dog of St. John). Dėl senumo šios veislės kilmės atsekti neįmanoma, bet specialistai mano, kad ji atsirado sukryžminus daugelį skirtingų veislių, kurios su savo šeimininkais pateko į Šiaurės Ameriką Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu.

Pirmieji šiuolaikinės Kanados pakrantės tyrinėtojai buvo portugalų jūrininkai, ir tikėtina, kad jų dėka ten atsirado kan-di-agua – portugalų vandens šunys, dar viduramžiais išveisti jūreivių darbui palengvinti. Jie gabeno laiškus tarp žvejybos laivų, nešė žinutes į krantą, traukė iškritusius daiktus iš vandens, netgi padėdavo vytis menkių būrius į tinklus. Šv. Jono šunys taip pat puikiai jautėsi atvirame vandenyje ir buvo naudojami kanadiečių paieškos ir gelbėjimo operacijose. Deja, keli trumparegiški ribojantys įstatymai ir per dideli mokesčiai šunų savininkams lėmė šių gyvūnų populiacijos mažėjimą, o vėliau – visišką išnykimą. Paskutiniai šios veislės atstovai mirė XX amžiuje, tačiau jų genai išliko auksaspalviuose retriveriuose, labradoruose, tiesiaplaukiuose retriveriuose.

Labradoro šuniukas

Į Europą pirmieji labradorai atkeliavo prekybiniais laivais. Ilgą laiką tarp Niufaundlendo ir Anglijos vyko intensyvi prekyba – čia kanadiečiai pardavinėjo Atlanto vandenyne sugautą menkę. Britai, aistringi medžiotojai, greitai atkreipė dėmesį į judrius, lengvai dresuojamus jūreivių palydovus. XIX a. pradėtas vadinamųjų „mažųjų niufaundlendų šunų“ importas. Šiandien mums įprastas veislės pavadinimas atsirado tik apie 1870-uosius. Tuo metu ėmė mažėti ir „šviežio kraujo“ iš už Atlanto, o 1895 m. priimtas karantino įstatymas uždraudė gyvūnų importą be licencijos ir šešių mėnesių karantino. Nuo tada veislė vystėsi beveik išimtinai per vidinę selekciją.

Pirmieji labradorų veisėjai, nepriklausomai vienas nuo kito, buvo dvi aristokratų šeimos – Malmsberių grafai ir Bakluo kunigaikščiai. Jų veislynai, įkurti Hampšyre ir Škotijoje, išpopuliarino veislę tarp vietos aristokratijos. Paaiškėjo, kad trumpaplaukiai darbininkai iš Niufaundlendo salos – idealūs paukščių ir smulkios medžioklės palydovai. Su tinkamu auklėjimu jų ištvermė ir švelnus būdas papildė puikūs gebėjimai rasti ir atnešti šeimininko pašautą laimikį. Vėliau labradorų sėkmę sustiprino ir puikios parodinės savybės.

Keletą dešimtmečių vyravo sumaištis dėl veislės priskyrimo. Būdavo atvejų, kai net to paties vados šuniukai dokumentuose būdavo priskirti skirtingoms retriverių „šakoms“. Tačiau jau 1903 m. labradorus oficialiai pripažino seniausias pasaulyje kinologų klubas – Anglijos „Kennel Club“. Tai paskatino naują susidomėjimo bangą ir lėmė naujų veislynų atsiradimą. 1916 m. buvo įkurtas „Labrador Retriever Club“ – klubas, kuris veikia iki šiol ir rūpinasi veislės grynumu.

Pirmojo pasaulinio karo metais labradorai vėl perplaukė vandenyną. JAV jie greitai išpopuliarėjo, pamažu susiformavo vadinamasis amerikietiškas tipas, dėl kurio tarp specialistų diskusijos tęsiasi iki šiol.

Ilgą laiką vienintele priimtina spalva buvo laikoma juoda – kiti šuniukai buvo atmetami. 1899 m. pirmą kartą oficialiai užregistruotas gelsvas, o 1930 m. – šokoladinės spalvos labradoro retriveris.

Labradoro retriverio išvaizda

Daugelis autoritetingų veisėjų vadovaujasi Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) standartu, kurio nauja redakcija buvo patvirtinta 2011 m. sausį.

Bendras įspūdis

Tvirtos sandaros, kompaktiškas, labai aktyvus šuo.

Galva

Gerai subalansuota, nei per masyvi, nei per smulki. Kaukolė plati, snukis be išreikštų žandų. Perėjimas nuo kaktos į snukį aiškiai matomas. Nosis plati, su gerai išsivysčiusiomis šnervėmis. Žandikauliai vidutinio ilgio, stiprūs. Dantys tiesiai išsidėstę žandikauliuose, sąkandis taisyklingas, žirkliškas (viršutiniai kandžiai visiškai dengia apatinius). Akys vidutinio dydžio, rudos arba lazdyno spalvos, išreiškia protą ir gerą charakterį. Ausys nei plačios, nei sunkios, nulėpusios, prigludusios prie galvos, įstatytos toli nugaroje.

Kaklas

Aiškių linijų, galingas ir stiprus.

Labradoro snukis

Trumpas, stiprus, proporcingas likusiai galvos daliai.

Kūnas

Viršutinė linija tiesi, horizontali. Strėnos plačios, trumpos ir tvirtos. Krūtinės ląsta plati ir gili, su gerai išgaubtais šonkauliais.

Priekinės galūnės

Gerai išsivystęs kaulų rėmas, tiesios nuo alkūnės iki žemės. Petys ilgas, įstrižas. Ilgos mentės su tokiu nuolydžiu, kuris leidžia žingsniuoti plačiai (90–105°). Letenos apvalios, kompaktiškos, su gerai išsivysčiusiomis pagalvėlėmis ir išlenktais pirštais.

Užpakalinės galūnės

Gerai išsivysčiusios, be nuolydžio nuo kryžkaulio link uodegos. Keliai su geru kampu (apie 110° – tai ideali konstrukcija normaliam judėjimui). Čiurnos žemos. Letenų struktūra tokia pati kaip priekinių galūnių.

Uodega

Labai storas pagrindas, tolygiai siaurėjanti link galo – būdinga „ūdrės“ forma. Vidutinio ilgio. Be kutų, bet visa apaugusi trumpais, tankiais, šiurkštokais plaukais. Laikoma žemai, lygiai su viršutine kūno linija, niekada neužsirietusi ant nugaros.

Judėjimas

Laisvas, produktyvus. Priekinės ir galinės galūnės juda tiesiai ir lygiagrečiai.

Kailis

Trumpas, tankus, be garbanų ar plunksniškų kutų, šiurkštus liečiant. Pavilnė tanki, apsauganti nuo nepalankių oro sąlygų.

Spalva

Labradorai turi vienspalvį kailį: juodą, gelsvą arba rudą (kepenų ar šokolado atspalvio). Gelsva spalva gali būti nuo šviesiai kreminės iki lapės raudonumo. Ant krūtinės leidžiama nedidelė balta dėmelė.

Dydis

Idealaus ūgio ties ketera: patinams – 56–57 cm, kalėms – 54–56 cm. Pastaruoju metu Europoje daugėja šunų, kurių ūgis siekia vos 50 cm – tokia tendencija kelia specialistų susirūpinimą. Svoris standartu nereglamentuotas, tačiau pageidautinas diapazonas: patinams – 29–36 kg, kalėms – 25–32 kg.

Labradoro retriverio charakteris

Labradorai – itin švelnaus, gero būdo šunys. Jie draugiški tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais. Jiems nebūdingas agresyvumas, tačiau jei reikės – apgins savo šeimininkus.

Veislė idealiai tinka terapijai, gelbėjimui ir palydovavimui, nes pasižymi empatija, paklusnumu ir dideliu intelektu.

Labradoro retriverio charakteris

Sunku rasti šunį su švelnesniu ir lengviau prisitaikančiu charakteriu nei labradoro retriveris. Šie šunys yra nepaprastai draugiški ir bet kokioje situacijoje stengiasi įtikti žmogui. Agresija jiems visiškai nebūdinga, todėl jie puikiai sutaria su kitais gyvūnais (netgi katėmis) ir vaikais bet kokio amžiaus.

Neverta tikėtis, kad labradoras gins namus nuo plėšikų – kiekvienas į jo teritoriją atėjęs asmuo automatiškai priimamas kaip naujas žaidimų draugas. Vis dėlto, jei iškiltų tiesioginė grėsmė šeimininkams iš žmonių ar svetimų šunų pusės, labradoras tikrai stos ginti savo šeimą.

Labradoro retriveriai puikiai tinka būti aklųjų vedliais, terapiniais šunimis autizmu sergantiems žmonėms ar pagalbininkais tiems, kurie turi judėjimo sutrikimų. Be to, jie dažnai naudojami gelbėjimo operacijose (ypač vandenyje), o jų jautri uoslė padeda ieškant sprogmenų ar narkotikų.

Šimtmečius labradoruose puoselėtas instinktas tarnauti kaip medžiokliniams šunims – surasti ir atnešti sumedžiotą grobį. Tačiau jei medžioklė nėra jūsų pomėgis, labradorui visiškai pakaks kasdien žaisti atnešimo žaidimus su toliau mestais kamuoliukais ar pagaliais. Tai puikus užsiėmimas ir treniruotė, padedanti sudeginti energijos perteklių.

Labradoro retriverio dresūra

Labradorai – nepaprastai judrūs ir džiaugsmingi gyvūnai, net ir suaugę jie dievina aktyvius žaidimus. Dėl aukšto intelekto ir ramaus būdo jie turi puikias galimybes mokytis dresūros. Tačiau nerekomenduojama būti pernelyg griežtam – reikia būti nuosekliam, bet kantriam, nepamiršti paskatinimų (tiek žodinių, tiek skanėstais), ir vengti nuobodžių, monotoniškų užsiėmimų, per kuriuos šuo greitai praranda susidomėjimą.

Labai svarbi ankstyva socializacija, kad jūsų šuo nepatirtų streso bendraudamas su išoriniu pasauliu, žmonėmis, gyvūnais, ir gerai įsisavintų tinkamo elgesio normas įvairiose gyvenimo situacijose. Labradorų šeimininkams, neturintiems patirties su dideliais šunimis, patartina kreiptis į profesionalius kinologus – pravartu lankyti bent keletą pamokų arba pereiti visą dresūros kursą.

Labradoro retriverio priežiūra ir maitinimas

Pagrindinė labradoro retriverio šeimininko taisyklė nuo pat pirmųjų dienų – saikas maiste. Šie šunys yra linkę persivalgyti, o tai gali sukelti nutukimą ir rimtų sveikatos problemų. Norėdami to išvengti, iš karto įveskite griežtą maitinimo režimą, atidžiai stebėkite porcijų dydį, neleiskite, kad dubenėlyje liktų maisto likučių, nepiktnaudžiaukite skanėstais ir jokiu būdu nešerkite šuns maistu nuo savo stalo – sūriu, rūkytu ar saldžiu. Jei renkatės natūralų maitinimą, racioną būtina suderinti su veterinaru ir nepamiršti vitaminų bei mineralinių papildų. Jeigu šeriate sausu pašaru, rinkitės tik patikimų, aukštos klasės gamintojų produkciją. Nepriklausomai nuo šėrimo tipo, šuo visuomet turi turėti prieigą prie šviežio, švaraus geriamojo vandens.

Maistas, maistas, maistas!
Kaip jau minėta, labradorai yra labai aktyvūs, todėl reguliarus fizinis krūvis jiems ne tik pageidautinas – jis būtinas gerai savijautai ir psichologinei pusiausvyrai palaikyti. Pasiruoškite ilgoms išvykoms – patyrę veisėjai rekomenduoja skirti pasivaikščiojimams bent pusvalandį ryte ir mažiausiai dvi valandas vakare. Taip šuo nenuobodžiaus, nepriaugs svorio ir nepradės krėsti eibių namuose.

Labradoro priežiūra nėra sudėtinga. Daugiausia ji apsiriboja įprastomis procedūromis:

šukavimas – kasdien intensyvaus šėrimosi laikotarpiu (vyksta du kartus per metus), o kitu metu pakanka vieno–dviejų kartų per savaitę. Rekomenduojama naudoti specialų kietą šepetį;
maudymas – esant normalioms sąlygoms pakanka maudyti kartą per du mėnesius, naudojant veterinaro rekomenduotas priemones. Per dažnas maudymas gali pakenkti kailio ir odos būklei, taip pat susilpninti imunitetą;
dantų valymas – reguliariai, naudojant specialią šunims skirtą pastą;
ausų priežiūra – siekiant išvengti infekcijų, reikia reguliariai apžiūrėti ausis ir švelniai valyti nešvarumus vatos tamponėliu.

Svarbiausia – atidžiai stebėkite savo augintinį ir nelaukite, jei pastebite prastos savijautos ar neįprasto elgesio požymių – nedelsdami kreipkitės į veterinarą.

Labradoro retriverio sveikata

Apskritai labradoro retriverius galima laikyti gana sveikais šunimis, nors, kaip ir visų grynaveislių gyvūnų atveju, dėl ribotos veisimo linijų įvairovės pasitaiko paveldimų ligų. Kai kuriems šunims nuo gimimo arba su amžiumi gali pasireikšti autoimuninės ligos ar net kurtumas.

Visgi daugeliu atvejų iki pat senatvės veterinaro vizitai būna epizodiniai. Šuniukams būtina atlikti visus privalomus skiepus, jei to dar nepadarė veisėjas. Užtikrinus tinkamą priežiūrą ir subalansuotą mitybą, vidutinė šios veislės gyvenimo trukmė siekia 10–12 metų. Kaip ir daugumai didelių šunų, labradorų „Achilo kulnas“ – tai judamoji atramos sistema. Dažniausiai pasitaikanti diagnozė – klubo sąnario displazija. Taip pat gali išsivystyti katarakta, tinklainės atrofija ir ragenos distrofija.

Didžiausią grėsmę šuns sveikatai kelia nutukimas, atsirandantis dėl nesuvaldomo apetito, apie kurį jau buvo kalbėta aukščiau. Šis veiksnys tiesiogiai veikia ne tik gyvenimo trukmę, bet ir jo kokybę – dėl nutukimo išsivysto diabetas, akių ligos, sąnarių ir stuburo problemos. Subalansuota mityba ir pakankamas fizinis krūvis padės jūsų augintiniui ilgiau išlikti aktyviam ir sveikam.

Kaip išsirinkti labradoro šuniuką

Veislės populiarumas – ne visada privalumas tiems, kurie nusprendė įsigyti labradoro retriverį. Siekdami pelno, neatsakingi veisėjai dažnai laiko šuniukų tėvus ir jų palikuonis netinkamomis sąlygomis. Suprantama, kad nešvara, ankštumas ir netinkama mityba daro neigiamą poveikį augančio organizmo vystymuisi ir ilgalaikei sveikatai. Todėl pirmas patarimas – nesistenkite sutaupyti ir kreipkitės tik į gerą reputaciją turinčius veislynus, kur galėsite savo akimis pamatyti būsimą augintinį, susipažinti su kilmės dokumentais, gauti patikimą informaciją apie atliktas vakcinacijas.

Renkantis labradorą, atkreipkite dėmesį į tai, ar šuniukas atitinka veislės išvaizdos standartus, stebėkite jo elgesį – jis turėtų būti žaismingas, aktyvus ir lengvai megzti kontaktą. Geros sveikatos požymiai: blizgantis ir švarus kailis, skaidrios akys, švarios ausys bei normalus apetitas.