Rugsėjis – tai metas, kai sodai pamažu nurimsta po vasaros, bet dekoratyvinės obelys (lot. Malus) vis dar spindi ryškiomis spalvomis. Jos – vienos iš universaliausių dekoratyvinių medžių, suteikiančių grožio visais metų laikais: pavasarį – žiedų debesys, vasarą – sodriai žali lapai, rudenį – smulkūs vaisiai ir spalvinga lapija, o žiemą – raudoni ar oranžiniai obuoliukai, kabantys ant šakų. Lietuvoje šie augalai itin vertinami dėl savo atsparumo šalčiui ir gebėjimo papuošti tiek miestų želdynus, tiek privačius sodus.
Šios sodo princesės gali žydėti baltais, šviesiai ar tamsiai rožiniais, arba purpurinės spalvos žiedais. O rojaus obelaitėmis greičiausiai vadinamos todėl, kad rudenį sunokina mažus, simpatiškus ir gundančius obuoliukus.
Lietuvoje dažniausiai auginamos obelys
Ziboldo obelis (Malus toringo, sin. Malus sieboldii)
Tai pati įprasčiausia ir dažniausiai auginama mūsų želdynuose. Ji užauga iki 5–10 m aukščio medeliu arba kaip krūmas, o natūraliai auga Rytų šalyse. Žiedai būna įprastiniai kaip ir daugelio sodo obelų, t.y. balti, su geltonomis dulkinėmis. Rudeniop sunokina visai mažučius, žirnio dydžio ir geltonai rausvus obuoliukus ant ilgų kotelių.
Tie, kas nepažįsta šio augalo, pagal vaisių formą ir dydį net nepasakytų, kad tai obelis, nes jie greičiau primena kažkokias spalvingas uogas, nei obuolius. Obuoliukai būna kiek sprangoki ir rūgštūs, bet po pirmųjų šalnų tampa visai skanūs.
Iš jų galima gaminti uogienes, kompotus, džiovinti ir pan. Labai dažnai iš ziboldo obelų sodinamos karpomos ir tankios gyvatvorės, kuriose lizdus mėgsta sukti mažieji paukšteliai.
Uoginė obelis (Malus baccata)
Ji taip pat sunokina mažus ir į uogas panašius obuolėlius, kurie, kai visiškai sunoksta, nusidažo raudona spalva. Ši obelis ganėtinai panaši į ziboldo obelį ne tik vaisiais, bet ir lajos forma, tad paprastai jas atskirti gali specialistai, tik uoginė obelis auginama rečiau.
Ji būna žavinga ypač vėlyvą rudenį, kai nukrenta visi lapai ir lieka tik maži obuolėliai, kurie tarsi raudoni lašeliai kybo ant šakų, kol jų nenulesa paukščiai. Ją taip pat galima auginti karpomoms gyvatvorėms.
Nedzveckio obelis (Malus niedzwetskyana)
Tai viena iš gražiausių obelų, natūraliai augančių gamtoje. Savaime paplitusi nedidelėse teritorijose Kinijoje, Afganistane, Kirgizijoje ir kitose Azijos šalyse, bet laukinėje gamtoje jau mažai belikę šių medelių ir ji yra tikrai reta, dažniausiai auginama dekoratyviniuose želdynuose.
Paprastai užauga nedideliu medžiu. Pavasarį skleidžiasi labai puošnūs žiedai – ryškiai rožinės arba purpurinės spalvos ir gausūs. Jos lapai būna taip pat tamsios spalvos (tik vasaros pabaigoje pažaliuoja), kaip ir rudenį sunokstantys nedideli obuoliukai.
Visas medis nuo pavasario iki vėlyvo rudens būna ilgai dekoratyvus, tad jį tikrai verta auginti dekoratyviniuose želdynuose. Kaip ir daugelio rojaus obelų, obuoliukai ne tik gražūs, bet ir valgomi, iš jų galima gaminti desertus ar gėrimus.
Iš dažniau auginamų rojaus obelų dar galima paminėti purpurinę (Malus x purpurea), gausiažiedę (Malus x floribunda) bei hibridines (Malus x hybrida) obelis.
Šios rūšys natūraliai gamtoje neauga, o yra sukurtos selekcininkų rankomis, kryžminant tarpusavyje įvairias dekoratyvinių obelų rūšis. Žinoma, kad kryžminimo tikslas buvo pasiektas – kuo įspūdingesni žiedai bei obuoliukai, didesnis atsparumas nepalankioms aplinkos sąlygoms bei nedidelis augalo aukštis.
Jų būna balti, rausvi ar tamsiai purpuriniai žiedai, raudoni arba geltoni obuolėliai, žali arba raudoni lapai, koloniška arba svyranti laja. Dar mūsų želdynuose galima rasti ir kitas rojaus obelaičių rūšis, tokias kaip krūminė arba saržento, slyvalapė bei kitas, kurios net neturi lietuviškų vardų, bet jos pas mus auginamos retai.
Auginimo sąlygas rojaus obelaitės mėgsta panašias kaip ir mūsų įprastinės sodo obelys – saulėtą vietą, derlingesnę (priemolį) ir vidutinio drėgnumo dirvą. Žinoma, jos gali augti ir prastesnėmis sąlygomis, bet tuomet mažai arba visai nežydės, nesunokins savo puošniųjų obuoliukų.
Daugelis iš jų atsparios šalčiams, tik retkarčiais nukenčia nuo tų pačių sodo kenkėjų vabzdžių ar ligų kaip ir kitos obelys. Pastaraisiais metais rojaus obelaitę mėgstama pasodinti kokia nors šeimos šventės proga, susijusia su dukra – gimimu, krikštynomis, mokyklos baigimu ir pan.
Kada sodinti dekoratyvines obelis?
Rugsėjis ir spalis – puikus metas sodinti jaunus medelius. Dirva dar šilta, todėl šaknys spėja įsitvirtinti iki šalnų. Jei planuojate sodinti dabar, pasirūpinkite, kad sodinukas būtų sveikas, turėtų tvirtą kamieną ir šaknų sistemą. Pasodinus būtina mulčiuoti žeme, žieve ar durpėmis – taip išlaikysite drėgmę ir apsaugosite šaknis nuo žiemos šalčių.
Kaip prižiūrėti?
Dekoratyvinės obelys nėra lepios, tačiau verta atkreipti dėmesį į kelis aspektus:
-
Vieta: jos mėgsta saulėtas vietas, kur žiedai ir vaisiai atsiskleis visu gražumu.
-
Dirvožemis: geriausiai auga derlingoje, drėgmę sulaikančioje, bet nepersausintoje žemėje.
-
Genėjimas: nors stipraus genėjimo nereikia, pavasarį pravartu pašalinti sausas ar kryžmai augančias šakas.
-
Apsauga nuo ligų: dauguma veislių atsparios rauplėms ir kitoms obelų ligoms, bet kartais verta patikrinti, ar lapai negeibsta.
Dekoratyvinės obelys – ne tik grožiui
Nors jos pirmiausia sodinamos dėl estetinio efekto, kai kurios veislės (pvz., ‘John Downie’ ar ‘Golden Hornet’) turi vaisius, tinkamus perdirbti. Iš jų galima virti uogienes, želė ar gaminti aromatingus gėrimus. Tokiu būdu medis tampa ir praktine, ir dekoratyvia sodo dalimi.
***
Rugsėjis – idealus laikas apžiūrėti, kokios dekoratyvinės obelys žydi ar veda vaisius kaimynystėje, pasidairyti medelynuose ir priimti sprendimą dėl savo sodo. Nesvarbu, ar ieškote spalvingo akcento, ar norite medelio, kuris puoš kiemą ištisus metus, dekoratyvinės obelys visada bus patikimas ir ilgalaikis pasirinkimas Lietuvos klimatui.
