Medžių genėjimas – aktualus klausimas visais metų laikais. Tiesa, genėjimas vasario mėnesį ar pavasario pabaigoje skatina vaismedžių augimą, o vasarą – padeda užauginti ryškesnius vaisius. Pateikiame svarbiausius pricipus apie tai, kada ir kaip reikėtų genėti sodo vaismedžius ir vaiskrūmius, kad galėtumėte džiaugtis gausiu ir gardžiu derliumi.
Vaismedžių genėjimas žiemos pabaigoje
Skiriamas žiemos (ne vegetacijos metu) ir vasaros genėjimo laikotarpis. Dažniausiai genima ne vegetacijos metu. Mažuose soduose galima pradėti genėti vasario-kovo mėnesiais, o baigti balandžio mėnesį. Tai geriausias obelų, kriaušių ir slyvų genėjimo laikas.
Stambiuose soduose, kur genėjimas užtrunka ilgiau, jį galima pradėti sausio mėnesį ir tęsti iki gegužės, kol vaismedžiai nepradeda žydėti. Jei genėjimą tenka pradėti anksti, iš pradžių genimos žiemą ištvermingiausių veislių obelys – Mekintošas ir iš jo kilusios veislės: Melba, Lobo, Kortlendas, Spartanas ir kt. Po to genimos jautresnės šalčiui obelys, o paskiausiai – kriaušės, slyvos ir vyšnios. Daugelis tyrimų ir stebėjimų parodė, kad žiemos pradžioje nugenėtų jautresnių vaismedžių pašąla arti pjūvio esantys audiniai, o kartais ir visas vaismedis, jeigu temperatūra nukrinta iki – 25°C.
Visus vaismedžius galima genėti iki pat žydėjimo ir net žydinčius. Tačiau genėjimą geriausia būtų baigti iki balandžio vidurio, nes vėliau prasideda svarbesni darbai – purškimas ir dirvos priežiūra.
Vaismedžių genėjimas vasarą
Vasarą genima nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Senuose sodininkystės vadovuose galima rasti vasaros genėjimo aprašymų, iš kurių geriausiai žinomas prancūzų sodininko Loreto metodas. Jis paremtas nuolatiniu ūglių pinciravimu siekiant sustabdyti jų augimą ir paversti juos mažosiomis vaisinėmis šakutėmis. Toks būdas buvo taikomas Prancūzijos rūmų ir dvarų soduose auginant dirbtines žemaūges obelų ir kriaušių formas. Pinciruojant ūglius, buvo skatinamas derėjimas ir kartu ribojamas vaismedžių augimas.
Pradėjus XX a. pradžioje auginti žemaūges obelis ir kriaušes pramoniniuose soduose, jas rekomenduota genėti panašiai kaip dekoratyvinėje sodininkystėje. Todėl prieškariniuose leidiniuose galima rasti stipriai augančių ir žemaūgių vaismedžių genėjimo aprašymų. Vėlesni tyrimai parodė, kad, nepaisant, jog žemaūgiai vaismedžiai geriau pakelia stiprų genėjimą negu aukštaūgiai, skirtingų genėjimo būdų jiems nereikia taikyti. Priešingai, juos galima genėti labai mažai, nes ant jų išauga mažiau stiprių ūglių.
Šiuo metu klasikinis Loreto genėjimo metodas taikomas tik kai kuriuose sodybiniuose sodeliuose Vakarų Europoje. Pramoniniuose soduose vasarą vaismedžiai genimi paprasčiau.
Genėjimas vasarą labiau stabdo vaismedžių augimą negu genėjimas žiemą
Nugenėjus vasarą, išauga mažiau ūglių negu nugenėjus žiemą. Todėl, jeigu reikia susilpninti vaismedžių augimą tankiai susodintuose intensyviuose soduose, jie genimi vasarą. Liepos mėnesį patrumpinamos stipriai augančių metūglių viršūnės arba iki pagrindo išpjaunami nereikalingi ūgliai.
Intensyviuose soduose vis dažniau genima vasarą, kad pagerėtų vaisių spalva. Išpjaunami ant pagrindinių šakų išaugę vilkaūgliai ir stiprūs metūgliai vainiko viršutinėje dalyje. Norint gauti gerus rezultatus, juos reikia pašalinti ne vėliau kaip keturios savaitės prieš vaisių skynimą. Vilkaūglius šalinti vasarą ekonomiškiau, nes tuomet mažiau reikia genėti ne vegetacijos metu.
Iki vaisių skynimo genimi tik tais metais išaugę nederantys ūgliai. Nuskynus vaisius, galima genėti taip pat kaip genima ne vegetacijos metu. Trešnes ir vyšnias reikia genėti tik vasarą, nuskynus uogas, nes tuo metu jos mažiausiai užsikrečia žievės ir medienos ligomis.
Vasarą genimi ir vaiskrūmiai. Derėję aviečių stiebai išpjaunami tuojau pat nuskynus uogas. Spaleriniu būdu auginamų raudonųjų serbentų ir agrastų gyvatvorės apkarpomos žirklėmis 2-3 savaitės prieš uogų skynimą. Juodųjų, raudonųjų serbentų ir agrastų krūmus galima išretinti ir prašviesinti rugpjūčio mėnesį, nuskynus uogas.
