Rodos, tik vakar nurinkome žiemišką dekorą, į dėžes sugulė sidabrinio ar auksinio atspalvio žvakės, sodrių spalvų žaižaruojantys blizgučiai. Šiandien jie užleido vietą hiacintui vazonėlyje ar snieguolių puokštelei, rytoj išsprogs berželiai, o poryt jau ir margučiai patvirtins, kad pavasaris neabejotinai čia. Anksčiau jį įsileisime į namus – ilgiau džiaugsimės gaivia žaluma, saulėtomis spalvomis, šventės laukimu…
Šviesu, gaivu ir šilta
Skaidrus stiklas, švelnių šiltų spalvų paletė – tarsi atspirties taškai, nuo kurių pradedame kurti pavasarišką kompoziciją. Neturėjome gražaus vazono raktažolei, o ir stiklo vaza niekuo neišsiskirianti ir neįdomi, bet išgelbėjo citrinų griežinėliai. Neišvaizdų plastikinį vazoną su gėle įstatėme į stiklo indą. Į tarpą tarp dviejų indų aplink kruopščiai prikaišiojome citrinų griežinėlių (čia galėtų tikti ir mažesni – žaliųjų citrinų ar mandarinų) ir pripylėme vandens – tik taip jie ilgiau išliks gaivūs ir dekoratyvūs.
Visiškas atsitiktinumas, kad kaip tik pražydo snieguolės (įsibėgėjant pavasariui atsiras kitų gėlių…), o jų žiedeliai tokie panašūs į plastikines gėlytes. Kartais tikrai pravartu nusipirkti nebrangių dekoro niekučių, juk niekada nežinai, kas „ūkyje“ pravers… Lengvas tokių gėlyčių „patalas“ labai pritiko taurėje įkalintam margučiui, o, kol ateis Velykos, gal dar spėsime suverti ir žiedelių girliandą – ši taip pat turėtų smagiai atrodyti.
„Citrininis vazonėlis“ gaiviai kvepia ir skaniai atrodo – tokia kompozicija galima papuošti pietų stalą.
Taurės-žvakidės
Negalėtume pasakyti, kas pirmasis sugalvojo būdą vyno taures naudoti kaip žvakides – iškeltos aukščiau jos atrodo įspūdingai, tad ši dekoravimo idėja pasklido žaibišku greičiu. Mes jai taip pat neatsispyrėme, tik pasistengėme savaip patobulinti. Į metalines lėkšteles (tiktų ir paprastos baltos ar kokie padėkliukai, bet šaltas metalas čia suspindi kontrastingai ir netikėtai) įdėjome putpelių kiaušinių, plaušų (šie asocijuojasi su šienu) ir kelias apsamanojusias šakeles.
Ką primena kriauklytės…
Šį kartą vainikui panaudojome kriaukles; jų greičiausiai atsirastų kiekvienuose namuose: prisivežame iš kelionių, tik nelabai sugalvojame, kur panaudoti. Bet juk kriauklės primena kiaušinių lukštus, todėl gražiausios pavasario šventės vainikui papuošti puikiai tinka! Pirmiausia iš popieriaus susukome pagrindą ir karštais klijais pritvirtinome nedideles kriauklytes. Dekoravome vainiką, kaip mokėjome, – priklijavome nudažytų putpelių kiaušinių, apsukome spalvotais plaušais. Kiaušinių pridėliojome ir į didesnes, vainikui netinkamas kriaukles, o prie jų derėjo ir dažant sudužusių kiaušinių spalvoti lukštai.
Mažučius putpelių kiaušinius galima sudėti ir į tokias netradicines „lėkštes“.
Margučiai – lyg tapybiškos akvarelės
Kai kurie žmonės sugeba tobulai tiksliai išraižyti margučius, bet ne visiems tokių gebėjimų duota, tad mes galimybę lieti ant kiaušinių tapybiškas akvareles patikėjome… atsitiktinumui. Dažant kiaušinius nagų laku išties tik juo ir tenka pasikliauti. Kiaušinius išvirėme, kad būtų tvirtesni.
Dažydamos naudojome vienkartines stiklinaites, kad nereikėtų vargti plaunant indus. Svarbiausia – vanduo turi būti nei per šiltas (lakas jame ištirps), nei per šaltas (tada jis sustings ir neišsilies „akvarelės“). Tenka nuolat tikrinti, kad jis išliktų kambario temperatūros. Laką pylėme labai atsargiai, kad nepanirtų vandenin, o tik plūduriuotų jo paviršiuje, po kelias spalvas į vieną indelį. Sumaišėme mediniu iešmeliu (tinka ir dantų krapštukas), kol gražiai išsiliejo įvairūs raštai. Kiekvieną kiaušinį dažėme kelis kartus (tiksliau, tiek kiek reikėjo, kad pasidengtų visas paviršius): pirma merkėme iki pusės taip, kad beveik visa lako plėvelė jį padengtų, palikdavome, kol lakas nudžius (tai ilgai netrunka), vėl iš naujo maišėme tas pačias spalvas ir spalvinome kitą pusę.
Laku galima spalvinti ne tik baltus kiaušinius (šie prieš Velykas tampa deficitu…), bet ir rudus – jiems labai tinka baltos, rausvos, melsvos spalvos lakas.
Šalia hiacintų pasodinome snieguolių – pačių sukurta gėlių kompozicija visada mielesnė nei iš parduotuvės parsineštas vazonėlis.
Duoklė natūralumui
Vainikas gali būti ir toks – žemiškas, bet baltų sterilių baldų ar sienos fone išsiskiriantis žaviu natūralumu. Pagrindą, kaip visada, susukome iš popieriaus ir, kad nereikėtų stengtis paslėpti, apvyniojome dekoratyviu drobės audiniu. Didelių samanų „lopų“ labai lengvai prisilupome nuo stambių akmenų (daug paprasčiau, nei plėšyti nuo žemės, nes nepatenka smėlio) – jomis teliko pridengti vainiką. Klijų čia nė nenaudojome – samanas pritvirtinome apsukdami vario atspalvio viela. Jos irgi neslėpėme, nes visai gražiai atrodė. Tada su viela pritvirtinome ir apsamanojusias, ir kačiukais pasipuošusias šakeles, o putpelių kiaušinius priklijavome – porą savaičių jiems tikrai nieko bloga nenutiks…
Nors nemanome, kad reikia aklai paklusti šiais metais į interjerus įsiveržusių pastelinių spalvų diktatui, pavasariškai puošdami namus šį kartą, kaip pastebėjote, išvengėme ryškių spalvų. Ką gi, mada tikrai visagalė: tarsi nejučiomis veikia mūsų pomėgius…
Projekto autorė – Rima Milaševičienė.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
