Šiandien plytos ar įvairių tipų blokeliai laikomi neatskiriama kiekvienų statybų dalimi. Tačiau ištisus amžius plytos buvo statuso atributas, kuriuo didžiuodavosi net ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovai.
Nuo molio iki keramikos
Nors plytos yra išties senas žmonijos išradimas, tai nėra pati seniausia statybinė medžiaga. Tūkstančius metų prieš plytos atsiradimą žmonės statėsi būstus iš medžio ir akmens. Pirmosios plytos, manoma, atsirado Senovės Egipte ir Mesopotamijoje. Archeologiniai radiniai rodo, kad pirmieji dideli statiniai seniausiose žmonijos istorijoje civilizacijose atsirado beveik tris tūkstantmečius metų prieš Kristaus gimimą.
Prieš daugiau nei šimtą metų atlikti kasinėjimai parodė, kad iš plytų tarpupio civilizacijoje buvo pastatytas ir vienas iš pasaulio stebuklų – šventasis Babelio bokštas. Tuo metu žmonės gamino keramines plytas, kurių technologija vėliau paplito po visą pasaulį.
Jau kiek vėliau Vakarų Europoje išpopuliarėjo kitas plytos tipas, vadinamas samanu. Samanais vadinti blokai, gaminti iš akyto kalkakmenio molio bei dervos, kvarco ir kitokių mineralų priemaišų. Tai sumaišius ir išdžiovinus būdavo gaunamas maždaug 30×60 ilgio ir pločio kvadratas, kurio storis 3–9 centimetrai. Tokios plytos dažniausiai gamintos Centrinėje Amerikoje, Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakarinėse srityse. Sakoma, kad iš tokių plytų garsiąją Saulės piramidę pastatė actekai.
Vakarų Europoje plytų pionieriai buvo romėnai. Iš plytų jie statė ne tik šventyklas ar tvirtoves, bet ir tiltus. Karingieji romėnai kartu su savo valdžia į užkariautas teritorijas nešdavosi ir plytas bei jų gamybos technologiją. Istoriniai šaltiniai rodo, kad plytų gamyba užkariautose teritorijose versdavosi ir imperijos legionų kariai, žymėję plytas savo dalinių ženklais.
Tiesa, Romos imperijai patyrus lemiamas nesėkmes, su okupacijomis baigėsi ir plytų aukso amžius. Plytų gamyba Europoje vėl suklestėjo tik maždaug XII amžiuje, kai miestai ėmė sparčiai plėstis.
Lietuviai demonstravo statusą
Mūrinė architektūra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais atsirado būtent tuo metu, kai Europoje ėmė plėstis miestai ir imta vėl gręžtis į plytas. Tiesa, nors daugelis galvoja, kad mūrinės sienos atsirado kaip būdas apsiginti nuo šalį puldinėjančių priešų, tai ne tiesa. Pirmieji mūriniai pastatai atsirado, pirmiausia, kaip statuso ženklas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros tyrinėtojai pastebi, kad vienas pirmųjų mūrinių statinių dabartinėje Vilniaus teritorijoje buvo statomas XIII amžiaus antrojoje pusėje. Tai buvo Karaliaus Mindaugo krikšto laikotarpis, o anas statinys buvo mūrinė Katedra, kurią turėjo juosti gynybinis aptvaras.
Mūrinė Katedra buvo būdas įtvirtinti valstybės ir kartu savo paties dinastijos prestižą, užsitarnauti tarptautinį pripažinimą. Nieko tame naujo – taip pat plytomis savo prestižą bandė įtvirtinti daugelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimynų. Tiesa, kadangi krikščionybė į tas šalis buvo atėjusi anksčiau, mūrinė statyba, kaip būdas „įmūryti statusą“, jose taip pat jau buvo paplitusi.
Tuo metu dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo naudotos iki 9 centimetrų storio degto molio pailgos plytos. Tokios buvo būdingos ir Vakarų Europos šalims, buvusiose dabartinės Vokietijos, Skandinavijos, Latvijos teritorijose.
Tačiau plytinėms atsirasti prireikė daugiau nei trijų šimtmečių. 1603 metais Rokuose veikė Bernardinų vienuolyno plytinė, viena pirmųjų plytinių dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Masiškai plytinės ėmė rastis būtent apie šiuos metus, tai yra XVI–XVII amžiuje. Rokuose pagamintos plytos buvo vežamos ir statant IV fortą.
Pamažu plukto molio plytas pakeitė šiuolaikiniai keraminiai, silikatiniai ir akyto betono mūro gaminiai. Ir nors dabar plytų ir blokų savybės skaičiuojamos varžomis, energetiniu naudingumu ir pan., nederėtų pamiršti, kad kažkada plytos buvo statuso ženklas.
Daugiau informacijos: www.simpras.lt
