„Koks lietuvis be pirties, kai sklypas ant ežero kranto? – nusijuokia sodybos šeimininkė Eglė Vasiliauskienė. – Bet aš pirties nemėgstu ir man rūpėjo turėti ne pasisėdėjimams už stalo skirtą erdvę, o normalų kambarį. Iš tiesų pirties čia tik pavadinimas – mes namelyje puikiausiai miegame, valgome, gyvename… Kol tvarkėme aplinką, paskui statėme namą, pirties pastate praleidome nemažai laiko.“
Pirties pastato plotas pagal standartus labai ribotas – vos 20 m², tad, atrodytų, ką čia gali sugalvoti… Juk ir pačios pirties patalpa, pasak specialistų, turi būti pakankamai erdvi, tad kambariui liko vos 8 m². „Aš su vyru Sauliumi ir dviem mūsų šunimis – jau susispaudę, o kai atvažiuodavo penki mūsų vaikai, susigrūsdavome lyg dešrelės. Įdomų jausmą patyrėme: iš vienos pusės, juokinga buvo iš didelio miesto namo tokioj erdvėj atsidurti, kita vertus, labai smagu suprasti, kaip senovėje žmonės arti vienas kito buvo. Yra čia šarmo: tu ranka paliečiamas, akis čia pat matai. Tik šunis reikėjo „sureguliuoti“, kad dalinamo maisto iš mūsų neperimtų“, – pasakoja žaismingą, jaukų ir funkcionalų namelio interjerą sukūrusi Eglė. Taip, vaizduotei fizinės ribos nėra kliūtis…
Kadangi erdvė maža, spalvomis nepažaisi, todėl namelio sienos nudažytos baltai, galima žaisti detalėmis – interjere jų daug, jos linksmai ryškios, gyvybingos. Durų ir langų rėmams šeimininkė pasirinko drąsią mėlyną spalvą – pasak Eglės, čia išryškėja savotiškas marinistinis motyvas, lyg ir primenantis Nidos pastatų koloritą: „Meistrai tiek daug kartų tikslinosi, ar tikrai turi būti nestandartinė mėlyna spalva, kad, kai atvežė duris ir langus, jau drebėjau – vis dėlto brangus daiktas… Bet spalva tobulai tiko – taip tikra, taip gražu, dera ir su ruda, ir su balta!“
„Pasistatėme pavėsinę, kurioje man buvo labai svarbu turėti lauko krosnis, – čia yra visas įmanomas jų komplektas: viena krosnis skirta virti, ant jos galima pastatyti kazaną, duonkepėje smagu troškinti valgius ketaus puoduose ar net picą kepti (žinoma, sodyboje to nedarau), yra barbekiu krosnis kepsniams ar žuviai čirškinti ir rūkykla (tradiciškai ji būna karšto rūkymo, bet čia įrengta ir šalto) – ja esame be galo patenkinti. Deja, labai liūdna, kad Lietuvoje pavėsinės naudojimo laikas labai trumpas. Norėdami jį pratęsti, buvome pastatę infraraudonųjų spindulių šildytuvų – tik kas iš to, kad pakaušis šyla, o kojos šąla… Todėl nutariau pavėsinę įstiklinti – ta mintimi dabar labai džiaugiuosi. Pavėsinės stiklai gali būti visiškai uždaromis arba atveriami, jie saugo ne tik nuo prasto oro, bet ir nuo kaitros: vasarą, kai saulė kepina, keturis šiek tiek tamsintus stiklus vieną už kito sustūmus galima nuo jos apsisaugoti.
„Nemėgstu per saldžiai viską derinti“, – sako Eglė, vengianti nuobodžiai vienodų interjero elementų. Tad ir šviestuvai namelyje skirtingi, bet stilistiškai sugulantys į žaismingą visumą, ir užuolaidos nevienodos – tik taip moteriai gražu, kitaip jos atrodytų neįdomiai ir nepatiktų. Vienų ryškus spalvingas audinys vos pamatytas parduotuvėje papirko iš karto, kelioms kitoms ji panaudojo staltieses iš „H&M“ parduotuvės: iš pradžių maniusi iš jų pasiūti užuolaidas, staiga sugalvojo tik perlenkti per pusę. Taip ir iš lauko, ir iš vidaus audinys atrodo dekoratyviai, ir Eglė džiaugiasi, kad „išėjo tobulos tinginio užuolaidos“.
Kaip kurti interjero intrigą, kai vietos tiek mažai? Šeimininkei didžiausią malonumą teikė detalių dėlionė: „Žiūrėdama į smulkmenas parduotuvėse – kabliukus, rankenėles, veidrodžius, kilimukus ar užuolaidas, dažniausiai iš karto matau, kaip juos priderinsiu. Kur rasdavau, ten pirkau įvairiausius kabliukus, jie labai dekoratyvūs, pagyvina namus, kita vertus, vis dėlto čia pirtis, tenka kabinti drabužius, rankšluosčius. Nuobodžias rankenėles keičiau margomis keraminėmis – iškart spintelė tapo gyvesnė.“
Kambarį Eglė įrengė kaip jaukų saloną, o ne priepirčio pramogų zoną: „Mažą erdvę suvaldyti dar sunkiau nei didelę, reikia apie funkcionalumą galvoti, rasti vietos sofai, žaismingam susilankstančiam staliukui, įrengti virtuvėlę – bet taip, kad daiktai nespaustų, kad būtų vietos apsisukti.“ Kadangi dėl minties pastatyti sofą šeimininkė sulaukė kritikos (kam jos reikia, iš pirties žmonės šlapi išeis), pasirinko praktiškus, į natūralią odą panašiomis savybėmis pasižyminčius apmušalus, apskaičiavo baldo dydį milimetrų tikslumu, kad jis kambaryje tilptų ir išskleistas miegoti. Nes čia labai smagu atsibusti – už lango visai prieš akis pamatai lieptuką, ežerą, antis, gulbes, gerves.
Antras aukštas labai žemas, eiti atsistojus galima tik kambario viduriu, tad jis skirtas tik miegoti. „Visą kambario interjerą galėjau daryti ramų, nes sofa be galo ryški – kai atsiranda toks vienas daiktas, erdvė jau tampa gyva. Visada pradedu kurti aplinką nuo vieno akcento – o kaip kitaip“, – įsitikinusi interjero autorė.
„Neišskiriu kurio nors sėkmingo sprendimo ar interjero elemento: man svarbiausia, kad visuma yra jauki. Ir nevienodos užuolaidos, ir smagiai primėtytos pagalvėlės – skirtingos, bet čia taip derančios, ir visi čia pakabinti jaunėlės dukters Kotrynos vaikiškai naivūs paveiksliukai, kuriuos ji tapė visai mažutė, suteikia jaukumo“, – apibendrina Eglė savo kūrybinius ieškojimus.
Visus šiuos sprendimus galite išvysti čia:
