Gražus kiemas nebūtinai turi reikšti nuolatinį ravėjimą, savaitgalius su kauptuku rankoje ir amžiną kovą su piktžolėmis. Vienas paprasčiausių būdų sukurti tvarkingą, estetišką ir lengvai prižiūrimą aplinką – rinktis žemę dengiančius augalus. Jie ilgainiui suauga į vientisą žalią, žydintį ar dekoratyvų kilimą, paslepia pliką dirvą, sulaiko drėgmę ir sumažina vietos piktžolėms.
Tokie augalai ypač tinka tiems, kurie nori prabangaus, natūralaus vaizdo be labai sudėtingos priežiūros. Karališkas kiemo įspūdis dažnai gimsta ne iš brangių dekoracijų, o iš vientisumo: kai gėlynai atrodo užbaigti, žemė nėra plika, augalai dera tarpusavyje, o takeliai ir vejos kraštai atrodo švarūs.
Kodėl žemę dengiantys augalai tokie naudingi?
Žemę dengiantys augalai gali būti daugiamečiai žoliniai augalai arba žemi krūmai, kurie formuoja tankų kilimą ir dažnai naudojami mažai priežiūros reikalaujančiuose soduose. Karališkoji sodininkystės draugija pabrėžia, kad tokie augalai naudingi ten, kur norisi patraukliai uždengti dirvą ir sumažinti priežiūros poreikį.
Didžiausias jų privalumas – jie užima erdvę, kurią kitu atveju greitai užkariautų piktžolės. Kai dirva lieka plika, saulė lengvai pasiekia piktžolių sėklas, jos dygsta ir tenka ravėti vėl ir vėl. Kai žemė uždengiama tankiais augalais, piktžolėms tampa sunkiau įsitvirtinti. Misūrio botanikos sodas taip pat nurodo, kad žemės dangos augalai padeda slopinti piktžolių įsitvirtinimą, išsaugoti drėgmę ir reguliuoti dirvos temperatūrą.
Vis dėlto svarbu suprasti vieną dalyką: tai nėra stebuklingas sprendimas per vieną savaitę. Pirmaisiais metais, kol augalai dar nesuaugę, ravėti vis tiek reikės. Tačiau kai jie sutankėja, priežiūros tampa gerokai mažiau.
Šliaužiantis čiobrelis – kvapnus kilimas saulėtoms vietoms
Jeigu kieme yra saulėta, sausesnė vieta, verta pagalvoti apie šliaužiantį čiobrelį. Jis žemas, kvapnus, vasarą pasipuošia smulkiais žiedais ir labai gražiai atrodo tarp akmenų, prie takelių ar šlaituose. Tai augalas, kuris suteikia natūralios prabangos, nes atrodo tarsi kruopščiai suformuotas kilimas.
Šliaužiantis čiobrelis gražiausiai atrodo ten, kur dirva laidi vandeniui. Jis nemėgsta užmirkimo, todėl sunkioje molingoje žemėje reikėtų pagerinti drenažą. Šis augalas ypač tinka moderniems, natūralistiniams ir Viduržemio jūros stiliaus kiemams.
Šilokai – kai norisi tvarkos ir mažai priežiūros
Šilokai yra vienas geriausių pasirinkimų saulėtoms, sausoms vietoms. Jie mėsingais lapeliais kaupia drėgmę, todėl nebijo trumpesnių sausrų, o jų kiliminės formos gražiai uždengia žemę. Šilokai puikiai tinka alpinariumams, palei takus, prie terasų ar ten, kur kiti augalai vargsta dėl kaitros.
Prabangos įspūdį jie kuria subtiliai – per tekstūrą. Vieni šilokai būna žalsvi, kiti pilkšvi, rausvi ar net bordinių atspalvių. Suderinus kelias veisles, galima sukurti labai estetišką, architektūrišką vaizdą.
Bergenijos – solidus pasirinkimas pusiau pavėsiui
Bergenijos dažnai nepelnytai pamirštamos, nors tai vienas patikimiausių augalų tiems, kurie nori tvarkingo kiemo be didelių pastangų. Jų dideli, odiški lapai atrodo dekoratyviai beveik visą sezoną, o pavasarį augalai pražysta rožiniais, rausvais ar baltais žiedais.
Bergenijos tinka prie takų, po retesniais medžiais, šalia krūmų, prie namo sienos ar pavėsingesnėse gėlyno vietose. Jos suteikia kiemui solidumo, nes lapai atrodo stambūs, tvarkingi ir išraiškingi. Tai ne laukinis chaosas, o ramus, brandus grožis.
Alūnės – lapų prabanga spalvingam kiemui
Alūnės yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori daugiau spalvų, bet nenori kasmet sodinti vienmečių gėlių. Jų lapai gali būti purpuriniai, sidabriniai, karameliniai, žalsvi, tamsiai vyšniniai. Dėl to alūnės atrodo dekoratyviai net tada, kai nežydi.
Jos ypač gražiai atrodo prie terasos, įėjimo, palei takelius ar kompozicijose su dekoratyvinėmis žolėmis. Alūnės mėgsta pusiau pavėsį, tačiau kai kurios veislės gali augti ir saulėtesnėse vietose, jei dirva nėra visiškai išdžiūvusi. Prabangus efektas atsiranda tada, kai sodinama ne po vieną augalą, o grupėmis.
Mažoji žiemė – klasika pavėsingoms vietoms
Mažoji žiemė yra vienas žinomiausių žemę dengiančių augalų. Ji visžalė, greitai plečiasi ir tinka pavėsingesnėms vietoms po medžiais, prie tvorų ar ten, kur veja sunkiai auga. Pavasarį ji pasipuošia mėlynais arba violetiniais žiedais, o žali lapai išlieka dekoratyvūs ilgą laiką.
Vis dėlto šį augalą verta sodinti apgalvotai. Mažoji žiemė gali plėstis gana aktyviai, todėl geriausia ją rinktis ten, kur reikia uždengti didesnį plotą, o ne mažą, kruopščiai suformuotą gėlyną. Jei norisi prabangaus, bet kontroliuojamo vaizdo, jos plotą galima riboti takeliu, borteliu ar akmenų juosta.
Šliaužiantys kadagiai – moderniam ir prabangiam kiemui
Šliaužiantys kadagiai yra vienas geriausių pasirinkimų, kai norisi ne tik uždengti žemę, bet ir sukurti prabangų, architektūrišką vaizdą. Jie puikiai atrodo šlaituose, prie įvažiavimo, moderniuose gėlynuose, šalia akmenų ar dekoratyvinės skaldos.
Žemi žemę dengiantys krūmai su tankiomis šakomis ir lapija padeda slopinti piktžolių augimą, o visžaliai augalai suteikia struktūros ištisus metus. Karališkoji sodininkystės draugija tarp tokių augalų mini ir šliaužiančius kadagius.
Kadagiai mėgsta saulę ir laidžią dirvą. Jie netinka užmirkusioms vietoms, bet puikiai jaučiasi ten, kur norisi mažai priežiūros ir tvarkingo vaizdo visais sezonais.
Bruneros – elegancija pavėsyje
Bruneros ypač tinka pavėsingesniems gėlynams. Jų dideli, dažnai sidabriškai margi lapai atrodo labai elegantiškai, o pavasarį pasirodantys smulkūs mėlyni žiedeliai primena neužmirštuoles. Tai augalas, kuris suteikia kiemui švelnumo ir rafinuotumo.
Bruneros gražiai dera su melsvėmis, paparčiais, alūnėmis, bergenijomis. Jos padeda sukurti tokį gėlyną, kuris atrodo ne perkrautas, o ramus ir prabangus.
Kaip sodinti, kad rezultatas būtų tikrai gražus?
Svarbiausia klaida – augalus susodinti per retai ir tikėtis, kad jie greitai uždengs visą plotą. Jei norite mažiau ravėjimo, sodinkite tankiau, laikydamiesi konkretaus augalo rekomenduojamų atstumų. Pirmus metus tarp augalų verta naudoti mulčią – jis padės sulaikyti drėgmę ir sumažins piktžolių dygimą.
Taip pat verta galvoti ne tik apie žiedus, bet ir apie lapus. Prabangiausiai atrodo tie gėlynai, kuriuose dera skirtingos tekstūros: smulkūs čiobrelių lapeliai, stambios bergenijos, sidabrinės bruneros, spalvingos alūnės ir struktūriški kadagiai.
