Sukurti ant stačios kalvos Vilniaus Antakalnio mikrorajone pastatyto namo vidinio kiemo kraštovaizdį nebuvo labai paprasta. Jau dešimtmetį čia gyvenantiems šeimininkams teko nemažai eksperimentuoti renkantis augalus, juos komponuojant, kol vidinis kiemas tapo ne tik jaukus ir patogus, bet ir paslėptas nuo aplink glaudžiai sustatytų kaimyninių namų.
Miesto namo aplinka – ne sodyba laukuose, kur augalams galima suteikti daug laisvės, todėl ir kraštovaizdžio natūralumas čia negali būti pagrindinis kriterijus. Greičiau atvirkščiai – želdynus tenka formuoti labai apdairiai, remiantis minimalistiniais principais. Šlaite įrengtas kelias terasas anksčiau šeimininkai buvo apsodinę augalais: vieną dengė kalninės pušaitės, kitą – lanksvos (beje, šias teko nuolat genėti, nes jos plečiasi kaip piktžolės), o visur šalia atraminių sienelių žydėjo daug gėlynų. Visas apie keturių arų ploto kiemas paskendo žalumoje, bet erdvės nebeliko. Todėl po truputį augalai iškeliavo į sodybą, kol jų liko tiek, kad atsivertų panorama.
Didžioji dalis kieme augančių medelių ir krūmelių – spygliuočiai. Šeimininkės širdis labiau prie jų linksta todėl, kad lapuočius puola amarai, tenka grėbti lapus, o dėti jų nėra kur. Be to, spygliuočiai puikiai tinka gyvatvorėms, kurios slepia kiemą nuo kaimynų akių.
Kai prieš dešimtmetį stačiame šlaite buvo formuojamas sklypas, jo viršuje augo vienintelis medis – liepa. Jei ne ji, šlaitą būtų galima nukasti ir išsiversti paliekant tik vieną terasą, bet šeimininkai norėjo medį išsaugoti. Todėl suformuotos kelios gan aukštos terasos ir kuriant kraštovaizdį jos lėmė daugelį sprendimų: augalais teko pridengti arba įrėminti atramines sieneles, laiptus. Šie pagal nedidelio sklypo proporcijas atrodė per platūs, todėl šeimininkė iš šonų juos pridengė kalninėmis pušaitėmis, kazokiniais kadagiais. Sklypo pakraštyje esančią atraminę sienelę slepia atsparūs ir žiemą neiššąlantys europiniai kukmedžiai, kalneliai apsodinti šliaužiančiaisiais raugerškiais, kauleniais, kadagiais.
Nors auginamos nedideliame plotelyje, žydinčios gėlės visą sezoną keičia vienos kitas. Pavasarį čia pražysta snieguolės, vėliau – krokai, šiuos keičia tulpės, raktažolės, rudenį – našlaitės. O visą vasarą labiausiai akį traukia puošnios gumbinių begonijų žiedų kekės, išryškėjančios spygliuočių – svyrančių japoninių maumedžių, kanadinės cūgos ir dygiosios eglės fone.
Nuotraukos – Augio Narmonto.
