Lapkričio pabaigoje Vilniaus universiteto Botanikos sode vyko konferencija apie naujoves ir tendencijas želdynuose. Vienas iš labiausiai klausytojus sudominusių pranešimų šiame renginyje buvo apie klaidas, kurias daro besirūpinantys medžiais ar krūmais, apie tai, kokie pasenę mitai vis dar gajūs šioje srityje bei apie naujausius mokslo atradimus. Tad šį kartą kalbiname VšĮ „Lietuvos arboristikos centro“ vadovą Algį Davenį.
– Pirmiausia pasakykite, kas yra ta arboristika?
– Arboristika – tai sumedėjusių augalų (medžių, krūmų, vijoklių) ir jų aplinkos priežiūra bei globa. Sumedėjusių augalų gerovės ir apsaugos užtikrinimas šiais laikais tampa svarbesnis, nes miestai ir kitos urbanizuotos vietovės vis labiau plečiasi, bet tuo pačiu mes trokštame gyventi žalumos ir medžių apsuptyje, tad yra sudėtinga suderinti šiuos du dalykus. Tarptautinė arboristikos draugija paskaičiavo, kad yra net 90 proc. atvejų, kai medžių sveikatą žaloja ne natūralūs aplinkos veiksniai (vėjas, saulė, audros ir kt.), o antropogeninis poveikis: mechaniniai pažeidimai, išsekinta augavietė, šaknų ploto mindymas ar kitos nuo žmogaus priklausomos sąlygos. Tad arboristų tikslas – sudaryti augalui ilgo, sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas.
– Tad pristatykite pagrindinius mitus, kuriais tebetikima prižiūrint medžius.
– Mitas Nr.1 – kad nupjautą medžio šaką reikia kuo nors užteplioti. Tai vienas gajausių mitų, likęs dar nuo senų laikų. Žaizdos paviršius niekuo nebetepamas! Nes medis turi savo apsisaugojimo būdus, o tepalai tik pablogina situaciją, sunaikindami natūralius apsaugos barjerus ir netgi sukeldami palankias sąlygas ligų sukėlėjams. Ypač nerekomenduojama naudoti medienos dažus ar antiseptikus, nes tai, kas naudojama medienos gaminių impregnavimui ir konservavimui, yra žalinga gyvam augalui! Tai, kad nupjautos vietos nereikia niekuo užteplioti jau įrodė ne vienas naujausias mokslinis tyrimas. Pastebėta, kad tokių agresyvių preparatų naudojimas sukelia ląstelių mutacijas ir audinių deformacijas, ženkliai pablogina žaizdų gijimą bei viso augalo gyvybingumą.
Mitas Nr.2 – kad nupjovus šaką, reikia palikti stuobrelį. Jeigu yra nupjaunama šaka, medis turi tik vieną išeitį – pratęsti savo gyvenimą, šakos žaizdą apaugindamas mediena (kaliusu). Tad labai svarbu jam netrukdyti tai daryti ir šaką nupjauti taip, kad medžiui būtų kuo lengviau likusį „kelmą“ apauginti, t. y., jis turi būti ne aukštas ir padarytas tinkamu kampu, o pjovimo įrankis turi būti aštrus, kad pjūvis būtų kuo lygesnis. Netinkamai nupjovus šaką, žaizdoje pradeda kauptis drėgmė ir įvairios sąnašos, padidėja infekcijos tikimybė, prasideda puviniai ir medis greitai žūsta.
Mitas Nr.3 – kad genėti reikia ne vegetacijos metu, t.y., vėlyvą rudenį, žiemą arba ankstyvą pavasarį. Iš tiesų, pats tinkamiausias metas genėjimui yra augalo aktyvios vegetacijos metu – gegužės ir birželio mėnesiais. Toks genėjimo laikas grindžiamas geriausiomis apaugimo savybėmis ir natūraliu augalo gebėjimu gintis nuo ligų sukėlėjų. Ilgamečiais stebėjimais ir bandymais nustatyta, kad ši natūrali savigyda tuo stipresnė, kuo aktyviau augalas vegetuoja. Geriausia genėti sausą, o ne lietingą ir drėgną dieną.
Mitas Nr.4 – kad genėjimas visiems medžiams yra vienodas. Jokiu būdu, nes kiekvieno medžio genėjimas yra atskiras ir skirtingas! Įvairiais genėjimo būdais siekiama: atstatyti natūralią medžio išvaizdą; pataisyti neteisingus anksčiau darytus genėjimus; pakoreguoti augalo svorio centrą (kai gresia išvirtimas); praretinti vešlią „šukuoseną“ (nes praretinimas leidžia vėjui mažiau linguoti augalą); pašalinti besikryžiuojančias, pavojingas aplinkai ir sausas šakas (nors jei nebūtina, sausų šakų geriau neliesti, nes jos laikomos natūralia ir gyvybiškai svarbia medžio dalimi); ir t.t.
Mitas Nr.5 – kad medis pats gydosi pažeidimus. Anksčiau buvo tradiciškai manoma, kad puvinio užsikrėtimo atveju medžiai „gydosi“ patys, bet naujausi arboristikos tyrimai įrodo, kad medžiai ne gydosi, o turi ir naudoja gynybinę „atskyrimo“ metodiką, kuomet nesveika dalis yra izoliuojama nuo sveikiosios, tai anatominis ir cheminis barjeras, neleidžiantis užkratui plisti toliau. Angliškai tai vadinama CODIT (Compartmentalization Of Decay In Trees). Tad geriau, kaip jau minėta, augalo neteplioti jokiais tepalais, o palikti jį patį „išsilaižyti“ žaizdas. Tų mitų yra žymiai daugiau, bet paminėjau tik pačius populiariausius.
– Tai kas gi yra medžio gerovė, kas svarbu medžiui ar krūmui, kad jis augtų ilgai ir laimingai?
– Medžio gerovė – tai tinkamas fiziologinių ir ekologinių poreikių, gyvybinės erdvės tenkinimas, užtikrinant jo sveikumą, gyvybingumą, ilgaamžiškumą bei mechaninį atsparumą. Medžio gyvybinė erdvė – tai ne tik viršžeminė erdvė (šakos, kamienas, laja), bet lygiai taip pat svarbi ir požeminė erdvė, kurioje yra šaknynas. Juk paprastai suaugusio medžio šaknyno skersmuo yra net 3 didesnis nei jo aukštis. O pasižiūrėkime, kaip dažniausiai miestuose elgiamasi su medžio šaknynu? Šaligatvio plytelės beveik siekia medžio kamieną, nuolat mindoma šaknų zona; platinant gatves nukapojamos medžio šaknys. O kur dar drastiškai nupjautos šakos, kurios trukdo elektros laidams? Tokių pavyzdžių gausu, o po šių „procedūrų“ medžiui tikrai sudėtinga išlikti sveikam ir ilgaamžiui.
Arboristai dirba dviemis kryptimis, kai rūpinantis sumedėjusiais augalais pirmenybė teikiama visuomenės poreikiams (augalai genimi, kad netrukdytų transportui, žmonėms ir pan.), ir kai pirmenybė teikiama augalo poreikiams (tai ypatingi medžiai-senoliai, gamtos paminklai ir pan.).
Kaip yra pasakęs anglų ekologas ir akademikas O.Rackham’as: „net dešimt tūkstančių šimtamečių ąžuolų negali atstoti vieno penkių šimtų metų ąžuolo !“. Tad noriu palinkėti visiems, kuriems rūpi medžių ir krūmų gerovė, labiau domėtis mokslo naujovėmis šioje srityje bei prisidėti prie sveikesnės aplinkos išsaugojimo mums ir ateities kartoms.
– Ačiū už įdomias mintis ir tikėkimės, kad vis rečiau matysime sužalotus ar po asfaltu dūstančius miesto medžius.
