Paprastai rašome apie kambarines gėles, kurios puikuojasi puošniais žiedais ar įspūdingais lapais, bet šį kartą norime pristatyti augalą, kuris viso to neturi, bet ją galima sutikti auginamą tiek namuose, tiek įstaigose. Tai GULSČIOJI ELKSNINĖ (Soleirolia soleirolii), pas mus dažnai dar vadinama tiesiog kambarine samanėle.
Ši kukli gėlytė yra tarsi pelenė kambarinių gėlių karalystėje, negalinti pasigirti gražiais žiedais ar puošniais lapais, bet nepaisant to, pastaruoju metu ji vis labiau populiarėja ir vis dažniau yra auginama. Kodėl? Tad apie viską iš eilės.
Elksninė – tai žemas, apie 10 cm aukščio kiliminis augalas, turintis mažučius 0,5 cm dydžio sodriai žalius ir gausius lapelius, tarsi kilimas padengiančius visą žemės paviršių. Įdomu tai, kad elksninės priklauso dilgėlinių (Urticaceae) šeimai, kaip ir mūsų dilgėlės, bet skirtingai nei kandžiosios giminaitės, šios „samanėlės“ tikrai nedilgina, o jas palietus yra švelnios ir mielos. Žydi baltais ar gelsvais smulkučiais žiedeliais, mažai krintančiais į akis, bet dar neteko Lietuvoje nei karto matyti jas žydinčias.
Nužydėjus žiedams subręsta miniatiūrinės apvalios sėklytės. Augalas dažniausiai dauginasi vegetatyviniai, t.y. iš šakelių, o ne iš sėklų. Angliškai elksninė turi daug įdomių ar mažybinių vardų: kūdikio arba angelo ašaros, draugystės augalas, duona ir sūris, gabalėliai ir kąsneliai, tūkstantis minčių, motinos ašaros, rūpinkis savo reikalais, airiškos samanos, Paddy‘s perukas bei kt. Botaninis šio augalo pavadinimas Soleirolia suteiktas prancūzų armijos inžinieriaus ir savamokslio botaniko J.F. Soleirol‘io (1781–1853) garbei, kuris pirmasis šį augalėlį atvežė iš Korsikos salos į žemyninę Europą.
Savaime elksninės auga Viduržemio jūros regiono šalyse, ypač dažnos pelkėtose ir drėgnose Italijos miškingose vietovėse. Mėgsta šlapias, dažnai net vandens užsemiamas vietas. Geriausiai jaučiasi pavėsyje, kur nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Šiuo metu paplitusi visame pasaulyje, nes yra ganėtinai nereiklus ir gerai prisitaikantis augalas, kai kuriose vietovėse paplitusi kaip piktžolė, stelbianti net vietinę florą.
Lietuvai elksninės invazija negresia, nes tai kambarinis augalas, negalintis žiemoti lauke. Tiesa, Viduržemio jūros šalyse, kur elksninės auga lauke taip pat pasitaiko šalnų, bet jos paprastai būna nestiprios ir trumpai trunkančios. Tad net jei antžeminė elksninės dalis trumpam nušąla, ji greitai vėl atželia iš šaknų, kai tik oras vėl atšyla.
Kodėl gi šis paprastas augalas vis labiau populiarėja namuose, o šiltesnėse šalyse – ir lauko želdynuose? Kaip jau minėta, tai tikrai nereiklus, sparčiai augantis ir sodria žaluma padengiantis žemės paviršių kiliminis augalas. Jis puikiai auga ten, kur dauguma kambarinių gėlių neištvertų – ten, kur trūksta saulės šviesos. Elksninei svarbu tik, kad netrūktų drėgmės ir žemė būti ganėtinai derlinga.
Dėl šių savybių elksninės vis labiau įvertinamos ir naudojamos vertikaliajame želdinime. O juk paskutiniu metu žaliosios sienos vis labiau „ant bangos“ tiek įstaigose, tiek privačiuose namuose. Vilniuje teko matyti ne vieną kavinę ar restoraną, ant kurių sienų tarp apželdintų augalų kaip pagrindinis augalas puikavosi elksninės. Štai šios puikios elksninės savybės, t.y., nereiklumas bei sugebėjimas būti nuolat žaliuojančiu fonu ir išryškinti kitus augalus, labiausiai ir vertinami.
Paskutiniais dešimtmečiais selekcininkai yra sukūrę keletą elksninės veislių, pasižyminčių geltonais (‘Aurea‘, ‘Golden Queen‘), sidabriškais (‘Argentea‘, ‘Silver Queen‘) ar margais lapeliais (‘Variegata‘). Tad naudojant vien tik skirtingų spalvų elksninių kupstelius, galima sukurti gėlyną ar gyvus paveikslus ant sienų vien tik iš jų, kurie, patikėkit, atrodo tikrai įspūdingai.
Jeigu nuspręsite auginti elksninę, galite ją įsigyti sodo ar kambarinių gėlių parduotuvėse. Bet paprasčiau būtų ją patiems pasidauginti, reikia tik susirasti, iš kur būtų galima nusignybti keletą elksninės stiebelių. Jų galiukus tereikia tik įkišti į žemę, prispausti ir palaistyti, dar palaukti keletą dienų, štai ir viskas – jūsų kambarinių augalų kolekcijoje jau auga elksninė – paprasčiau nebūna. Kaip jau minėta, elksninę sodinkite į vidutinio derlingumo ir purų substratą, žemė visą laiką turėtų būti drėgna.
Gali būti net ir šlapia, nes augalas perlaistymo nebijo, bet, deja, kaip taisyklė, labai šlapioje žemėje greitai atsiranda visokių straksinčių ir bėgiojančių vabaliukų, kurie gal nelabai kenkia augalui, bet mums paprastai sukelia nemalonias emocijas.
Pasodintos kelios elksninės šakelės greitai padengs visą vazonėlio paviršių kaip purus ir žalias kilimėlis, kuris po kurio laiko gražiai nusidrieks per vazono kraštą. Tad elksninės labai tinkamos sodinti ir pakabinamuose gėlių loveliuose, nes puošniai atrodo svyrančios. Tik neužmirškite, kad jos nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, ypač vasarą, kurie gali apdeginti žaliuosius lapelius, todėl geriausiai papuoš pavėsyje esančią jūsų palangę, balkoną ar terasą.
