Vėlinių laikotarpiu daugelis vėl prisimena ir lanko artimųjų kapus, tvarko juos bei puošia gėlėmis, uždega žvakutes. Laidojimo ir kapų lankymo tradicijose pas lietuvius vis dar išlikę unikalių senųjų papročių. Bet juk visuomet įdomu pasidairyti ir svetur, kokios gi tradicijos kitose šalyse, kaip ten prižiūrimi ir tvarkomi kapai, kokiomis gėlėmis ar atributais juos puošia, kokių laikomasi taisyklių.
Įdomu keliauti po platųjį pasaulį, tyrinėjant ne tik įvairių šalių miestus ar gamtą, bet ir kiekvienos šalies kultūrą, o laidojimo ir kapinių tradicijos yra vienos iš unikaliausių kiekvienos šalies kultūros sudedamųjų dalių. Jau esame rašę apie Norvegijos, Anglijos bei kitų Europos šalių kapinaites, bet šį kartą pasižvalgykime po tolimąją Japoniją – kuo skiriasi ir kuo panašios kapinių tvarkymo tradicijos.
Japonija – tai beveik 7000-yje salų įsikūrusi valstybė, kuri garsėja kaip viena turtingiausių pasaulio šalių, pasižyminti savita kultūra, gamta bei naujausiomis technologijomis. Čia yra net kelios dešimtys milijoninių miestų, o sostinė Tokijas – pats didžiausias miestas pagal žmonių skaičių visoje planetoje, turintis virš 13 mln. gyventojų. Visoje Japonijoje gyvena apie 128 mln. gyventojų ir pagal plotą tai vienas didžiausių apgyvendinimo tankumų, kur vidutiniškai telpa 337 gyventojai 1-ame km2. Galima palyginti su Lietuva, kur tokiame pat plote gyvena tik 45 žmonės. Tad žemė Japonijoje labai brangi ir ten taupoma kiekviena pėda, tad, be abejo, tai atsispindi ir kapinėse.
Nors Japonija atrodo tolima ir egzotinė šalis, bet iš tiesų turi ir nemažai kultūrinių panašumų su Lietuva. Laidojimo ir kapinių tradicijos paprastai būna glaudžiai susijusios su religija. Ne išimtis ir Japonija, kurioje išpažįstamos dvi pagrindinės religijos – budizmas ir šintoizmas. Įdomu tai, kad šintoizmas turi daug panašumų su mūsų pagonybe, nes joje taip pat garbinama gamta ir joje vykstantys procesai. Šintoizme nėra skirtumo tarp gyvos būtybės ir negyvo objekto (akmens, kalno, vandens). Tikima, kad mirusiųjų sielos niekur neiškeliauja, o gyvena tarpe gyvųjų, bendrauja su jais dvasiniu būdu ir padeda gyviesiems, kai jiems būna sunku. Kasdieninė šintoizmo veikla senovėje buvo susijusi su žemdirbystės ciklu nuo pavasarinių žemės darbų iki jų užbaigimo vėlyvą rudenį. Dar šintoizmas panašus į pagonybę tuo, kad neturi šventų knygų ir raštų, viskas išlikę žodinėje kultūroje ir žmonių atmintyje.
Šiais laikais daugumos japonų praktikuojamą religiją galima būtų apibūdinti kaip budizmo ir šintoizmo derinį, tad pagal tai vyksta ir daugelis laidotuvių papročių. Tiesa, šalia šintoistų šventyklų kapinės įrengiamos retai, dažniausiai jos būna šalia budistinių kapinių. Be abejo, yra ir atskiros kapinės, kur laidojama be jokios religijos arba krikščioniški kapai, bet tokių yra nelabai daug.
Japonijoje teko apsilankyti keliose vietovėse esančiose kapinaitėse. Pirmosios – Gifu miestelyje, kuris Japonijos mastais yra visai nedidelis, nes jame gyvena mažiau nei 0,5 mln. gyventojų. Iš Gifu regiono yra kilęs garsusis japonų diplomatas Č.Sugihara, gyvenęs Lietuvoje ir išgelbėjęs karo metu tūkstančius gyvybių.
Šio miestelio kapinaitėse pirmiausiai į akis krito tai, kad kapų ploteliai visai nedideli, pasodintų gėlių nesimatė, tik nedidelės gėlių puokštelės bei viena kita žvakutė ar smilkalai. Didžioji dalis gėlių, kurias teko matyti ne tik šiose, bet ir kitose kapinaitėse – tai skintos chrizantemos bei šiek tiek kitokių: narcizai, gvazdikai, rožės, skaistažiedės.
Chrizantemos – pačios populiariausios ir svarbiausios gėlės Japonijoje, jos yra šios šalies imperatoriaus simbolis, o jo sostas vadinamas „Chrizantemų sostu“.
Gifu kapinaitėse visi kapai buvo nedideli, o jų plotą užėmė antkapiai bei akmens skaldelė. Senesnių kapaviečių antkapiai buvo su Budos skulptūrėlėmis, o naujesnėse dažniau statomos šiuolaikinės skulptūros. Kaip ir Lietuvoje nemažai kapaviečių yra šeimyninės, yra ir tokių, kur laidojamos ištisos kartos.
Dažnas akmeninis antkapis dekoruotas kokiais nors šeimai reikšmingais simboliais, pavyzdžiui šeimos herbu arba kitais tai šeimai ypatingais ženklais. Prie antkapio padėti puodeliai skiriami vandeniui arba sakei (japoniškai ryžių degtinei).
Dar vienos kapinaitės patraukė akį Tokijuje visai šalia judrios gatvės kartu su budistine šventykla. Žiūrint lietuviškais mastais kai kurie kapai jose buvo ypač tankūs, tiesiog šonas prie šono, o vienam kapui skirta mažiau nei 1 m2, paliekant vietos tik urnai, keliems gėlų žiedams ir siauram praėjimui.
Pasiteiravus japonų, kodėl taip tankiai sutalpintos šios kapavietės, gavome atsakymą, kad dažniausiai taip laidojami tie, kas neturi giminių arba taip užsilikę nuo senų laikų. Šioje vietoje kaip ir kitose, teko matyti šalia kapų įsmeigtas medines ilgas lenteles su užrašytais hieroglifais. Pasirodo, ten surašyti mirusiajam žmogui skirti šventi budistiniai vardai.
Beveik šalia visų kapinaičių papratai stovi ir šventykla, o šalia jų dažnai teko matyti daugybę pababintų medinių lentelių su nesuprantamais užrašais-hieroglifais. Pasirodo, anksčiau lentelėje būdavo vaizduojamas arklys, o ten užrašomas koks nors noras arba malda, prašant, kad ji išsipildytų, o šios lentelės yra vadinamos EMA.
Šalia šventyklų dažnai buvo galima rasti vandens praustuves su šalia padėtu samteliu, kur vanduo nėra geriamas, tik simboliškai plaunamos rankos bei burna. Paprastai praustuvėlę saugo drakonas, nes jis yra vandens dievas, kuris kontroliuoja debesis ir lietų. Tad drakonas ne tik sargas, bet ir suteikia visiems švento vandens.
Japonijoje beveik 99,98 proc. mirusiųjų yra kremuojami, labai retai kada laidojami karstuose, nes tai japonams yra labai neįprasta. Bet išbarstyti pavėjui velionio pelenus irgi nėra įprastas dalykas, pelenai paprastai laidojami urnose, tad ir kapai užima nedaug vietos.
Be abejo, dar svarbu ir tai, kad kiekviena žemės pėda yra brangi, o ir pačios laidotuvės vidutiniškai gali kainuoti apie 20 tūkst. eurų, kas yra brangu net pasiturintiems japonams. Į šią sumą įeina padėka šventyklai, ceremonijos išlaidos, vaišės lankytojams, kremavimas, išlaidos specialiai mašinai bei kt.
Lietuvoje paprastai stengiamasi velionį palaidoti trečią dieną (daugėjant kremavimo atvejų ši tradicija pamažu keičiasi). Panašiai ir Japonijoje dažniausiai laidojama trečią dieną, nors ir nėra griežtų taisyklių.
Paprastai antros dienos vakarą po žmogaus mirties rengiama ceremonija, kuri vadinama Tsuya, o trečią dieną surengiama atsisveikinimo ceremonija su velioniu, vėliau jis kremuojamas ir įvyksta laidotuvės.
Keliose kapinėse dėmesį patraukė mažos skulptūrėlės, prie kurių buvo pritaisyti tokie audeklai, panašūs į seilinukus arba į prijuostes. Paaiškėjo, kad tai vaikų kapai. Šios skulptūrėlės skirtos, kad saugotų vaikų dvasias.
Kai miršta vaikelis, pastato tokią skulptūrėlę, o prie jos pririša to vaiko naudotą prijuostėlę, kurią jis gyvas būdamas nešiodavo. Šias skulptūrėles, skirtas vaikams, stato ne tik kapuose. Vaikiukų kapai, kokioje šalyje jie bebūtų, ypatingai suspaudžia širdį.
