Jei pavyko be nuostolių pažadinti žiemojusius vynmedžius, stebėti sprogstančius pumpurus, besitiesiančius ūglius, žydėjimą ir užsimezgančias uogas pagrįstai galime tikėtis derliaus. Ir laukti liko ne tiek ir daug. Tiesa, dar yra dalykų, kuriais turėtumėme pasirūpinti antroje vasaros pusėje.
Laistymas. Visi žinome lietuviškas vasaras – jos gerokai skiriasi nuo šiltųjų kraštų vasarų. Tai lemia ne tik uogų kokybę, tačiau ir drėgmės kiekį. Gali nutikti ir taip, kad jums vynmedžių nereikės laistyti nė karto – visu reikalingu vandeniu pasirūpins gamta. Verta prisiminti, kad net ir esant sausesniems orams svarbiausia taisyklė yra vynmedžių neperlaistyti ir lieti juos natūraliai sušilusiu vandeniu.
Ligos. Vasaromis, ypač lietingesnėmis, padidėja grybinių ligų. Dažniausios iš vynmedžius puolančių grybelinių ligų yra tikroji ir netikroji miltligė bei kekerinis puvinys. Gera ventiliacija vynuogyne iš dalies padeda nuo jų apsisaugoti. Esant ligų pavojui galite pašalinti apatinius lapus ir praretinti vynmedžius.
Abu miltligės tipai paveikia lapus. Netikrosios miltligės atveju ant jų atsiranda dėmės, o apatinė lapo pusė pasidengia baltais milteliais. Pažeisti lapai vysta ir nukrenta, užkratas gali persimesti ir ant uogų. Dažniausiai plinta šiltais drėgnais orais. Miltligės atveju balti milteliai padengia abi lapo puses. Ši liga yra retesnė, tačiau tokia pat pavojinga. Nuo netikrosios miltligės padeda Bordo (< 3 proc.) tirpalas. Šis preparatas gali užkirsti kelią ir miltligei. Taip pat nuo miltligės padeda ir „mėlynasis akmenėlis“ (vario sulfatas). Svarbu surinkti ir sunaikinti visus pažeistus ir nukritusius lapus.
Kekerinis puvinys apima uogas ir gali persimesti ne tik nuo vienos uogos prie kitos, tačiau ir nuo kekės ant kekės. Puvinio paveiktos uogos, traukiasi, džiūsta, pasidengia pelėsiu. Radę puvinio pėdsakų ar pažeistų uogų, nuskabykite jas. Prevencijai galioja tie patys metodai kaip ir miltligei.
Tręšimas. Tręšti vynmedžius galima ir vasarą. Efektyviausias būdas – skystos trąšos. Ypatingai tinka paukščių mėšlas, tačiau jį reikia gerokai atskiesti, ypač tręšiant antroje vasaros pusėje, prieš vynuogėms sunokstant (bent 1:10 ar dar mažesniu santykiu). Galima tręšti ir pirktinėmis trąšomis, tačiau vynuogėms sirpstant geriau atsisakyti azoto – jis skatina augalo augimą ir pristabdo medėjimą, dėl ko vynmedis gali tinkamai nepasiruošti žiemai. Kalis – atvirkščiai, tokiu laikotarpiu gali duoti daug naudos.
Trūkstant tam tikrų mineralinių medžiagų, vynmedžius gali užklupti chlorozė. Pagrindinis šios ligos požymis – augalo lapai pradeda šviesėti, džiūti. Tai ženklas, kad vynmedis negali pasisavinti geležies. Tokiu atveju vynmedį naudinga per lapus patręšti trąšomis, kuriose yra geležies ar nupurkšti geležies sulfatu (< 1 proc).
Ūgliai. Vasarą, žinoma, auga ne tik uogos, tačiau visą vasarą stiebiasi ir ūgliai. Atsižvelgiant į augimą jie nuolatos tvirtinami prie atitinkamo aukščio tarp kuolelių ištemptų vielų (vadinamieji špaleriai).
Rekomenduojama nuolat trumpinti tų ūglių viršūnes, kurių lapai dar nepradėję vystytis, kad augalas neeikvotų medžiagų nereikalingam augimui, o vietoje to skirtų jas uogoms ir medėjimo procesams. Tai leidžia vynmedžiams geriau ištverti šaltąjį metų laiką. Pažastiniai ūgliai sutrumpinami iki 12-15 cm. Po nužydėjimo jau galite matyti, kurie iš jų augalui reikalingi. Kai kuriems sodininkams gal labiau patiktų vynmedis su itin tankia lapija, tačiau pačiam medeliui iš to naudos nedaug.
Rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje jau galėsite raškyti ankstyviausiųjų veislių uogas. Tokiu metu reikėtų reguliariai apeiti jūsų vynmedžius – vienos uogos gali pradėti net ir pūti, kas lems, kad puvinys gali persimesti ant kitų uogų.
