Ruduo, trumpėja dienos, ir tai lemia įspūdingiausią augalų pokytį – kone visomis vaivorykštės spalvomis nusidažo jų lapai. Tai jie dabar tampa dekoratyviausiu botanikės Teresės Jokšienės sodo akcentu, nors ir žydinčių gėlių dar nemažai, ir ryškūs vaisiai jau sunoko. Gražu, kad tokie nevienodi raudoni, geltoni, lapų atspalviai – augalų čia tiek daug, o kiekvienam jų rūšiai būdinga savita spalvinė gama.
Lapų, kaip ir žiedų spalvingumas priklauso ir nuo orų. Mažėjant saulės šviesos ir trumpėjant dienoms augalų lapai geltonuoja, nes juose nebelieka žalią spalvą suteikiančio pigmento – chlorofilo. Bet daugėja raudoną spalvą suteikiančių antocianų – tai taip pat pigmentinės medžiagos, kurioms susidaryti reikia saulės šviesos ir šaltesnio oro. Tad jei dienos apniūkusios, medžiai ir krūmai raudonuoja mažiau, o saulėtą rudenį rausvi atspalviai gerokai ryškesni.
Kininis miskantas (Miscanthus sinensis ‘Malepartus‘). Tai – pati aukščiausia smilga, ištverianti mūsų žiemas ir nenušąlanti. Kininiai miskantai pradeda žydėti vasaros pabaigoje, žiedų šluotelės išsiskiria ne tik įspūdingu aukščiu, bet ir ryškia spalva. O rudenį ir lapai tampa geltoni. Smilgas verta palikti nenupjautas per žiemą.
Šilokas (Sedum). Keistai atrodo šis šilokas. Bet tokį intensyvų „rudeninį“ atspalvį jis įgavo jau vasarą.
Stefanandra (Stephanandra incisa). Ant tvenkinio kranto susodintų augalų kompozicijos centre augančios stefanandros plonos išslinkusios šakelės plačiai išsiskleidusios, maži karpyti lapeliai rudenį įgauna efektingą atspalvį. Šalia augančios melsvių lapai taip pat gelsvėja, nuo jų neatsilieka vandens lelijos. Ir kas čia supaisys – kiek botanikės profesionalūs gebėjimai, kiek neprognozuojamos rudenėjančios gamtos šėliojimai sudėliojo tokį tapybišką vaizdelį.
Sparnuotasis ožekšnis (Euonymus alatus). Nors rudenį konkurencija tarp krūmų dėl išraiškingiausiojo titulo didžiulė, vienas favoritų neabejotinai yra sparnuotasis ožekšnis tokios sodrios ir kontrastingos jo spalvos.
Puošnusis šilokas (Sedum spectabile ‘Autumn Joi‘). Pagaliau matome tai, ko seniai laukėme – ilgai brandintą puošniojo šiloko žiedų spalvą.
Vėlyvis (Colchicum). Kai kas šią gėlę vadina rudeniniu kroku. Vėlyviai yra puikūs rudenį žydintys svogūniniai augalai, gražiai atrodantys auginami grupėmis. Jų žali lapai per vasarą prikaupė maistinių medžiagų – taigi savo darbą atliko, tad dabar galime gėrėtis vien tik žiedais. Juos tinka skinti ir pamerkti, bet saugokimės sulčių – šios nuodingos.
Kekinė blakėžudė (Cimicifuga racemosa). Gal pamenate – liepos mėnesį jau grožėjomės jos žiedais Teresės sode ir stebėjomės pavadinimu. Ir dabar, rugsėjį, šis augalas sakyte sako – dar yra vasarą tarsi pratęsiančių, žaliuojančių bei žydinčių gėlių.
Kampuotasis česnakas (Allium angulosum). Ir rugsėjį sode netrūksta žiedų – jau kelintą mėnesį tebežydi kekinės blėkažudės, šluotelinės hortenzijos, įvairūs šilokai, ir dar išsiskleidė nuo vasaros pradžios žiedus sukrovę kampuotieji česnakai – žydintys vėliausiai iš visų česnakų.
Tikrieji artišokai (Cynara csolymus). Lietuvoje artišokus galima auginti kaip vienmečius augalus – per vasarą gėrėtis plunksniškai skaldytais sidabrinio atspalvio lapais. Deja, žiemą tas grožis žūva po sniegu, tačiau išraiškingą spalvą lapija išsaugo iki pat šalnų.
Šluotelinė kochija (Kochia scoparia). Spalvas rugsėjį keičia ne tik medžiai ir krūmai, bet ir žoliniai augalai. Rodos, dar visai neseniai – tik praeitą mėnesį buvusią gaivią salotinę šluotelinės kochijos lapelių spalvą rudens vėsa pakeitė į skaisčiai vyšninę.
Kekinė blėkažudė (Cimicifuga racemosa ‘Pink Spike‘). Nors jos keras nėra platus, žiedynas iškeltas į įspūdingą aukštį, todėl gėlė puošniausiai atrodo augdama gėlyno viduryje.
Rausvų blėkažudės žiedelių kekės įspūdingai išryškėja tamsiai purpurinių lapų fone.
Žingis (Arisema amurense). Žingis dar kartą nustebina – praėjusį mėnesį žalios uogų kekės nelabai matėsi žalių lapų fone, o dabar lapų neliko nė pėdsako ir ant trumpų stiebelių palei žemę spindi blizgios oranžinės uogos. Deja, nevalgomas, bet labai originaliai atrodančias.
Netikėtomis rudens spalvomis švyti net ir tie augalai, kurie auginami ne dėl sodo puošybos.
Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta). Taip atrodo Lietuvoje sunokę kivių vaisiai, užauginti margalapės aktinidijos – atspariausios šalčiams iš visų aktinidijų.
Azijinė vaisuolė (Callicarpa bodinieri). Dar vienas rugsėjį originaliai spalvas keičiantis krūmas. Pasak Teresės, labai dekoratyviai tarp lapų atrodo ir mažos melsvos uogytės, kurios taip pat sunoksta rudenį, tačiau šis Lietuvoje dar gan retas augalas kol kas nelabai nori nokinti gausų derlių, o kodėl – botanikė dar žada aiškintis.
Didysis vokarnis (Forthergilla major). Tenka pripažinti, kad nepakanka tikslių spalvų pavadinimų, norint apibūdinti šio augalo rudeninę paletę.
Sparnuotasis ožekšnis. (Euonymus alatus). Vienas išraiškingiausių krūmų rudenį, dėl sodrių spalvų tampantis išskirtiniu sodo akcentu.
Graikinis riešutmedis (Juglans regia). Graikinis riešutmedis – rūpesčių keliantis medis. Pavasarį gali apšalti jo ūgliai arba žūti žiedai. Bet rudenį šviesiai geltoni lapai nušviečia sodo kampą.
Paprastasis putinas (Viburnum opulus ‘Compactum‘). Pavasarį gražiai žydėjęs, paprastasis putinas rudenį sunokina ne tik raudonų uogų kekes. Ir jo lapai nusidažo raudonai.
Kininis citrinvytis (Schisandra chinensis ). Šį vijoklį verta auginti ne tiek dėl to, kad jis gražiai apraizgo terasą, bet labiausiai dėl uogų, kurios savo maistine verte prilyginamos ženšeniui.
Mejerio alyva (Syringa meyeri ‘Palibin‘). Galima ginčytis, kada alyvos gražesnės – pavasarį, kai žydi, ar rudenį, lapams nušvitus įvairiomis spalvomis. Jei ruduo šį ginčą ir pralaimėtų, tai tik todėl, kad dabar alyvos nekvepia.
Nuotraukos – Teresės Jokšienės.
