Pasak ASU Agronomijos fakulteto dekano doc. Viktoro Pranckiečio, skiepijimas – tai dirbtinis augalų sujungimas ir suauginimas. Skiepijimas nuo seno taikomas būdas, siekiant išlaikyti nepakitusias vaismedžių veisles. Žiemos metu sodininkai, turėdami laisvo laiko, neleidžia veltui. Skiepija įvairius vaismedžius: vyšnias, slyvas, trešnes, kiaušes ir obelis.
Kas yra skiepas (vaismedis)?
„Vaismedis susideda iš poskiepio ir įskiepio, – sako dr. V. Pranckietis. – Poskiepis – tai vaismedžio dalis, į kurį skiepijama norima veislė, kitaip sakant, tai vaismedžio šaknys. Dažniausiai įskiepis yra ūglio dalis arba tik vienas pumpurėlis su žievės gabalėliu – akutė, o poskiepis – įsišaknijantis augalas. Suaugę šie komponentai sudaro skiepą. Kartais skiepijima papildomai su intarpu.
Poskiepiai
Pagal dauginimo būdą poskiepiai yra sėkliniai ir vegetatyviniai. Kad greičiau pradėtų derėti vaismedžiai, jų veisimui naudojami vegetatyviniai poskiepiai. Seniau buvo įprasta naudoti sėklinius poskiepius – laukinių (ir kai kurių kultūrinių) medžių sėjinukus. Dabar be sėklinių poskiepių plačiai naudojami vegetatyviniai poskiepiai, kurių parinkimas labai svarbus norimoms veislėms skiepyti, nes nuo tinkamai parinkto poskiepio priklauso ne tik formuojamo medelio aukštis, derėjimo laikas, bet ir jų derlingumas, atsparumas ligoms ir šalčiui.
Ūglinis skiepijimas
Žiemą vaismedžius pradedame skiepyti po Naujųjų metų, tuo metu po būtinosios augalų ramybės.
Skiepūgliai. Ūglinis skiepijimas yra toks, kai įskiepiui naudojamos ūglių atkarpos su 1-3 pumpurais. Skiepūgliai – tai ūgliai, paimti iš sveikų veislinių vaismedžių, skirti skiepyti į poskiepius. Jie imami žiemos pradžioje, prasidėjus šalčiams. Per žiemą laikomi rūsiuose smėlyje, durpėse ar pjuvenose 0-2 laipsnių temperatūroje arba sniego kaupuose.
Sėkmingam skiepijimui daug reikšmės turi skiepūglių kokybė. Skiepūgliai skiepijimui šiltoje patalpoje naudojami atnešti prieš 2 dienas iš sodo arba išlaikyti vėsiai.
Poskiepių paruošimas skiepijimui. Poskiepiai, 1-2 metų amžiaus, žiemos skiepijimui laikomi nuo rudens vėsiai (nuo minus 2 iki 2 laipsnių), o prieš skiepijimą – kiek šilčiau, įnešami į šiltą, kambario temperatūros patalpą, prikasami į drėgną substratą, o paskiepijus – sodinami į dėžes ar vazonus.
Skiepijama šiltoje patalpoje. Paskiepyti augalai, jog aplinkoje palaikytų drėgmę ir gerai prigytų, skiepai apgaubiami polietileno plėvele su rėmeliu, kad nenulaužti skiepų. Taip laikomi 2-3 savaites šiltoje aplinkoje, 20-22 laipsnių temperatūroje. Gaubtas nuimamas, kai pradeda sprogti įskiepio pumpurai. Apačioje pradėję sprogti poskiepio lapeliai – jie pašalinami.
Mokantis skiepyti įsidėmėtina, kad skiepijimo sėkmė priklauso nuo pjūvių tikslumo, atlikimo greičio ir aprišimo kokybės. Skiepijimo metu padaryta žaizda turi būti 3 – 4 cm ilgio. Aprišti žaizdą reikia aptempiant plėvele, kuri dėl įtempimo turi blizgėti, o po ja turi laikytis rasa.
Skiepijimo priemonės
Geriausia naudoti visiškai šviežius, nepašalusius skiepūglius, arba paruoštus anksčiau, prieš šalčius.
Reikalingos aštrios sodo žirklės (sekatoriai), aštrus skiepijimo peilis, 10-11 mm pločio ir 25 cm ilgio tvirtos polimerinės plėvelės, po aprišimo likusioms atviroms žaizdelių vietoms užtepti naudojamas minkštas sodo tepalas, aliejiniai dažai arba užliejama žvakės parafinu. Užrišimui negalima naudoti lipnios juostos, nes atrišant nuplėšiama žievės odelė.
Skiepijimo peilis galandamas iš vienos plokštumos, o kita pusė yra lygi. Vieni peiliai yra skirti skiepyti dešiniarankiams, kiti – kairiarankiams. Skiepijimo metu darant pjūvį peilis laikomas lygiagrečiai su pirštu, kad neįsipjauti. Žirklės ir peiliai dezinfekuojami 70 proc. koncentracijos spiritu. Įrankius taip pat galima dezinfekuoti trumpai pakaitinant ant ugnies.
Skiepijimo būdai, naudojami žiemos skiepijimui
Ūglinio skiepijimo būdų yra daug, tačiau daugelis jų yra tik pagrindinių būdų – sudūrimo, požievinio, įskėlimo, įpjovimo ir suglaudimo modifikacijos, todėl būtina išmokti pagrindinius skiepijimo principus ir techniką.
a) Paprastasis sudūrimas naudojamas kaip įskiepis ir poskiepis vienodo storio. Įskiepio ūglis, priešingoje apatiniam pumpurui pusėje, skiepijimo peiliu nupjaunamas įstrižai. Pjūvis turi būti 3-4 kartus ilgesnis, nei įskiepio skersmuo. Toks pat pjūvis daromas ir poskiepyje. Abu komponentai suglaudžiami, o skiepijimo vieta ištisai ir tampriai aprišama 0,10 – 0,12 mm storio, 10-11 mm pločio polimerinės plėvelės juostele.
b) Pagerintas sudūrimas. Skiepijant šiuo būdu, žaizdos daromos kaip paprastojo sudūrimo, o poskiepio ir įskiepio žaizdų plokštumose įpjaunama taip, kad susidarytų liežuvėliai, kuriais skiepijimo komponentai tvirtai sukimba ir laikosi. Labai svarbu, kad sutaptų jų brazdo sluoksniai. Padarytas liežuvėlis padidina brazdo plotą, gaunamas didesnis auginamų ląstelių paviršius. Aprišama ištisai, bet neužrišamas pumpuras.
2) Pridūrimo būdu skiepijama, kai poskiepis storesnis už įskiepį. Įskiepis paruošiamas taip pat kaip ir skiepijant sudūrimo būdu. Poskiepis, sodo žirklėmis, nukerpamas 10 cm aukštyje nuo žemės paviršiaus šiek tiek įstrižai.
Aukštesnėje poskiepio pusėje padaroma įskiepio pjūvį atitinkanti žaizda. Poskiepio ir įskiepio pjūvių ilgis ir plotis turi būti vienodi. Skiepijant pagerinto pridūrimo (kaip pagerinto sudūrimo) būdu, kad komponentai tvirčiau laikytųsi, poskiepio ir įskiepio žaizdose daromi liežuvėliai. Skiepijimo vieta tvirtai aprišama plėvelės juostele, o likusios atviros pjūvių vietos užtepamos sodo tepalu arba akriliniais dažais.
Pagerintas pridūrimas
3) Požieviniu būdu skiepijami gerokai storesni už įskiepį poskiepiai, kai lengvai atsiskiria poskiepių ir skiepūglių žievė. Poskiepis nupjaunamas stačiai, viename jo šone išilgai, 2-3 cm ilgio pjūviu, perpjaunama žievė. Įskiepis paruošiamas taip pat kaip sudūrimui. Jo apatinės dalies 0,5-1 cm ilgio žievė pašalinama skiepijimo peiliu. Išilginio pjūvio vietoje įskiepis pakišamas po poskiepio žieve. Skiepijimo vieta aprišama plėvelės juostele, o atviros žaizdos vietos užtepamos sodo tepalu. Šiuo būdu galima naudoti 2-4 įskiepius.
