Net jei sklypas formos, reljefo ar vietos požiūriu sudėtingas, visada yra galimybė sukurti harmoningą aplinką. Tuo įsitikinusi kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė, savo namą ir sodą įsirengusi įspūdingoje Vilniaus vietoje ant kalvos esančiame, tačiau nepatrauklios trikampės formos sklype. Kad trūkumai virstų privalumais, teko pasitelkti ir kūrybinę vaizduotę, ir žinias.
Namo architektūra ir jį supanti aplinka svarbiau už įgeidžius. Beje, įvertinti reikia ne tik sklypo reljefą, formą, bet ir už jo ribų esančią tolimą aplinką. Sodas turi integruotis į kraštovaizdį ir atrodyti harmoningai net žvelgiant į jį iš gatvės. Visos architekto pastangos tarsi nubraukiamos, jei sode neapgalvotai, stichiškai susodinta ar sudėliota tai, ką šovė mintis nusipirkti… Dažnai tenka matyti stiklinį, modernų namą, išsiskiriantį prašmatniais tūriais, o priešais lyg keverzonė – alpinariumas su akmenukais, ir nieko daugiau. O juk prie tokio namo tiktų net ir natūralus gamtinis kraštovaizdžio formavimo stilius (tik reikėtų jį subtiliai priderinti). Arba namas yra gražioje vietoje, pušyne, tačiau vietoj to, kad būtų išryškinti išraiškingi medžių kamienai, vaizdą trikdo kolonų formos tujų gyvatvorė.
Plastiškos linijos keičia vaizdą. Taip susodinti augalai pridengia tai, kas nepatrauklu – pavyzdžiui, smailius sklypo kampus. Apvalios linijos vizualiai praplečia sodo erdvę, suteikia paslaptingumo. O jei augalai išsirikiavę palei sklypo kraštus tiesiomis linijomis, erdvė išlieka pernelyg atvira. Ji vizualiai sumažėja, nes visos ribos matomos kaip ant delno.
Aukštos atraminės sienos sukuria „šulinio“ įspūdį. Jis tik sustiprėja, jei siena apželdinta vijokliniais augalais, o iki pat jos tęsiasi veja. Kad nebūtų taip nejauku, įspūdį reikia sušvelninti suskaidant šią didelę vertikalią plokštumą keliais horizontaliais paviršiais. Todėl šalia sienos galima įrengti paaukštintas augalais apsodintas lysves, terasas. Kitą plokštumą galima suformuoti iš neaukštos gyvatvorės. Tiktų net ir akmenų, sudėliotų vienas už kito, kompozicija. Arba bent jau reikėtų sodinti augalus keliais sluoksniais – priekyje žemesnius, toliau aukštesnius, dar toliau aukščiausius. Atsiras keli planai, kurie vizualiai nutolins sieną.
Augalai – lyg baigiamasis akcentas. Tačiau labai svarbus. Augalai pabrėžia sodo struktūrą ir jo temą, kurią turėtų atitikti. Kuo labiau priartėjama prie gamtos, tarkim, sodyboje, tuo laisvės gali būti daugiau. Tačiau bent jau artimiausioje erdvėje, šalia namo, augalų grupės turėtų būti tikslingai apgalvotos ir harmoningai susiejančios namo architektūrą su natūralia gamta. Nuo namo link sklypo ribos augalai turėtų laisvėti, spalvos priblėsti. Pavyzdžiui, japonai formuotas pušis nivaki sodina šalia terasos – tik civilizuotoje aplinkoje prie namo dera įmantrūs, rafinuoti augalai. O toliau, prie pat miško, formuotų pušų tikrai nepamatytume.
Ryškiaspalvės gėlės – tinkamoje vietoje. Jei už sklypo tvoros nepatrauklus vaizdas ir nepavyksta visko pridengti, ryškiaspalvės įmantresnės gėlės padės išlaikyti žvilgsnį sode, o jo prieigos mažiau badys akis. Tačiau jei sklypo aplinka graži, matyti gal dangus, gal horizontas, gal didelė erdvė, jų nereikėtų užgožti ryškiais augalais. Šie visad turėtų būti priderinti prie sodo stiliaus – tarkim, klasikinio stiliaus taisyklingame sode, kur priešais namą nusitęsusios alėjos, galima sustatyti vazonus. Kitu atveju šie tik užgoš vaizdą.
Birželio mėnesio žurnale „Mano namai“ galite pamatyti ir perskaityti išsamų straipsnį, kokį sodą kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė sukūrė nuosavame sklype.
