Bene seniausi Vytauto Didžiojo Universiteto botanikos sodo gyventojai – alavijai. Šis augalas stebina savo gydomosiomis savybėmis jau nuo seniausių laikų. Senovės egiptiečių civilizacijos tyrinėtojai yra aptikę išlikusius alavijų piešinius and šventyklų, tai tik įrodo, jog šis augalas buvo ir yra be galo vertingas. Mitais apipintos egiptiečių karalienės Nefertitė ir Kleopatra, anot legendų, naudodavo alavijo aliejų savo kasdienėms grožio procedūroms. Alavijų rūšių būna begalės, kaip ir jo turimų vaistinių savybių – apie jas kalbiname Kauno botanikos sodos gėlininkystės mokslo sektoriaus vedėją Juditą Varkulevičienę.
„Populiariausi – tai medėjantis ir paprastasis tikrasis alavijai – jie vaistiniai afrikietiškos kilmės augalai. Tai tiesiog didžiuliai medžiai, kurie auga Pietų Amerikoje, Peru, Brazilijoje“, – vardina J. Varkulevičienė.
Pasiteiravus mokslininkės apie alavijo paskirtį, sulaukėme netikėto ir įdomaus atsakymo:
„Indėnai manydavo, kad tai – gyvybės augalas. Kadangi jis gali išlikti gyvas ir ore kabėdamas, ir be šaknų. Ir iš tiesų, jį nulaužei, numetei ir alavijas dar ilgai išlieka gyvas, o vėliau gauna truputėlį žemės drėgmės ir toliau auga.“
Kuo ypatingas alavijas? „Nedžiūstantis, o aloe vera yra naudojama ir sultims. Tai, yra gydomasis aliejus, tačiau kai kam gali sukelti ir alergiją. Aloe vera plačiai naudojamas įvairiems vaistams, tepalams gaminti“, – pasakojo J. Varkulevičienė.
Auginimas. „Auginamas kaip kaktusas, pakankamai sausai. Žmonės dažnai daro klaidą, kad laisto per daug. Tuomet šis augalas ima pūti. Kadangi alavijas savyje turi daug skysčio, jo stori lapai kaupia vandenį ir daug skysčių iš išorės nereikia. Palieti reikėtų saulėtą dieną arba per savaitę kokį kartą ir to pakaks. Tiesa, jam reikalinga šviesa. Žinoma, jei alavijas gauna mažiau šviesos, tuomet jis būna platesnis bei tamsesnis. Jeigu augalas yra auginamas vaistams – alavijas turi būtinai saulės gauti. Tiek Afrikoje, tiek Pietų Amerikoje šie augalai saulės sulaukia labai daug ir galimybės visai kitokios nei pas mus. Žiemos metu alavijas pažaliuoja, o vasaros metu jie būna rausvi“, – patarimus dalijo specialistė.
Dauginimas. Padauginti alijošių labai paprasta – tereikia atplėšti šonines ataugas. Taigi, pakanka nuskinti dalelę alavijo, dienelę padžiovinti, kad žaizda užgytų ir tvarkingai sodinti į smėlingą žemę.
Praktiškumas. „Žmonės dažniausiai naudoja medėjantį alaviją, kadangi ši rūšis populiariausia tarp augintojų. Iš jo galima pasigaminti vaistą namuose – tai užpilas nuo kosulio su medumi. Tereikia alaviją smulkiai supjaustyti, sumaišyti ir patrinti su medumi, po to šią sunką išgerti po šaukštą – galima šiek tiek praskiesti su vandeniu. Pats alavijas labai kartus, tačiau turi labai daug mineralinių medžiagų, vitaminų ir vaistinių savybių. Taip pat galima sutrynus lapelį užtepti žaizdą, turėtų greičiau pagyti“, – gudrybėmis dalinosi botanikė.
Priežiūra. Šio augalo priežiūra – tinginio ir užimto žmogaus svajonė. Alavijas žaliuoja ir puošia namus net neprižiūrimas. Paprastai augalo vazonėlis turi būti pastatytas saulėtojo vietoje bei pasodintas kaktusams skirtoje žemėje. Nereikėtų persistengti su laistymu, kaip ir minėjo mokslininkė. Geriausias metas persodinti alijošių yra vasario – kovo mėnuo, tačiau šį darbą galima atlikti ir rudenį.
