Geltonžiedė sedula graži ankstyvu žydėjimu, vešlia lapija, kuri rudeniop raudonuoja nuo gausybės vertingų vaisių. Sukultūrinta geltonžiedė sedula nuo laukinės skiriasi 2 kartus stambesniais vaisiais, gražesne jų išvaizda, geru skoniu, švelniu, miltingu minkštimu. Tai toliausiai į šiaurę nukeliavęs Pietų krašto augalas, kuris pakelia net iki 32-35 laipsnių šalčio žiemos speigus. Ilgaamžis (gyvena iki 100-150 metų), atsparus sausrai, užterštam orui, ligoms ir kenkėjams. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šie vertingi augalai pas mus mažai paplitę – ilgas sodinuko išauginimo laikas.
Geltonžiedė sedula (Cornus mas L.) – tai sedulinių (Cornaceae) šeimos 3-4 m aukščio krūmas ar medžiakrūmis, kiaušiniškais lapais ir kuokštuose susitelkusiais smulkiais geltonais žiedais. Savaime auga pietvakarių Rytų Azijoje, Kaukazo, Krymo ir Balkanų miškuose. Auginama daugelio Europos šalių soduose.
Žiedai ryškiai geltoni. Žydi anksti pavasarį, balandžio mėnesį, pražysta anksčiau nei forsitijos. Žydėjimo metu atrodo lyg didžiulė geltona puokštė, pilnutėlė bičių. Gražūs ir skanūs pailgi raudoni kaulavaisiai, saldžiarūgščiai kaip vyšnios ar raugerškio, turintys pikantišką skonį, sunoksta rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Iš medienos gaminamos tvirtos lazdos, instrumentų rankenėlės ir įvairūs tekinimo gaminiai.
Auginimas
Vieta. Geltonžiedės sedulos mėgsta saulėtas vietas, bet gali augti ir daliniame pavėsyje. Labai užpavėsintose vietose, menkai dera. Dirvai nereiklios, bet geriausiai auga kalkingame (pH 6,5), derlingame priemolio, pakankamai drėgname dirvožemyje. Rūgščias dirvas reikia nukalkinti. Žemos, dažnai užliejamos vietos netinka. Augimo metu trūkstant drėgmės, sumažėja vaisių sultingumas.
Sodinimas. Geriausiai sodinti anksti pavasarį arba rudenį – nuo spalio vidurio iki mėnesio pabaigos, nes vėliausiai iš visų vaismedžių numeta lapus. Dirva sodinimui turi būti paruošta iš anksto. Sedulų šaknys yra labai trapios, todėl jas iškasti reikia atsargiai ir sodinti nenukratant nuo šaknų žemės. Jeigu sodinukus reikia vežti, būtina apsaugoti jų šaknis nuo perdžiūvimo. Šaknys – paviršinės, kuokštinės. Tad sodinimui kasamos negilios duobės, tokio gylio ir dydžio, kad tilptų jų šaknynas. Į duobes mėšlo dėti nereikia, nes augalo šaknys susisuka į gniūžulą ir nesiplečia į šonus. Prieš sodinimą medelių šaknis naudinga pamirkyti molio ir mėšlo tyrėje. Sode ar sodyboje papuošimui medeliai sodinami kas 3-4 m, soduose – derlingose dirvose kas 4-5 m, o sodinant gyvatvorėse – kas 2 m. Geltonžiedės sedulos yra kryžmadulkiai augalai ir gerai dera tik augdamos grupėse netoli viena kitos. Jas, pražydusias balandžio mėnesį, apdulkina bitės.
Priežiūra
Pasodintiems sodinukams būtina gera priežiūra: laistymas, ravėjimas, mulčiavimas, papildomas tręšimas.
Laistymas, mulčiavimas. Augalai per vasarą negiliai purenami, nes sedulų šaknys paviršinės (pomedžiuose nereikia sukasti žemės), mulčiuojami smulkintomis medienos skiedromis arba nurūgšintomis durpėmis. Kadangi šaknys auga negiliai, todėl viršutinis dirvos sluoksnis turi turėti pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų. Augimo metu trūkstant drėgmės, sumažėja vaisių sultingumas, todėl augalai laistomi.
Tręšimas. Vegetacijos metu tręšiami kompleksinėmis mineralinėmis, o rudenį organinėmis trąšomis (perpuvusiu mėšlu ar kompostu).
Formavimas, genėjimas. Geltonžiedės sedulos dažniausiai auginamos krūmo ar medelio formos, pradedant formuoti vainiką 30-50 cm aukštyje. Jį sudaro 5-7 skeletinės šakos, vienodais atstumais išaugusios iš pagrindinio liemens. Specialaus genėjimo, šakų patrumpinimo seduloms nereikia. Pašalinamos tik vainiką tankinančios, tarpusavyje susipynusios šakos ir iš žemės išaugusios atžalos. Sedulai senstant, patartina atjauninti augalą, praretinti vainiką, kad visur patektų saulės spinduliai.
Ligos ir kenkėjai. Kadangi geltonžiedės sedulos atsparios ligoms ir kenkėjams, jų purkšti cheminėmis medžiagomis nereikia, todėl išsiauginame ekologiškus jų vaisius.
Šlapiomis ir drėgnomis vasaromis, intensyvaus augimo metu, kada augalas intensyviai tręšiamas, gali pasirodyti antraktozė ir bakteriozė, kurios pasižymi pažeistais lapais (juodos, nekrotinės dėmės ant lapų) ir apmirusiomis šakelėmis. Jaunus vaismedžius žiemą reikia apsaugoti nuo kiškių.
Dauginimas
Geltonžiedžių sedulų dauginimas turi savų ypatumų. Jos yra iš tų augalų, kuriuos padauginus auginiais dirbtinio rūko sąlygomis, įsišaknija tik 10-30 proc. Kaip pagrindinis vegetatyvinis dauginimo būdas yra skiepijimas (akiavimas). Tačiau yra sunkumų ir su poskiepių išauginimu, nes sėklos sudygsta tik antraisiais ar trečiaisiais metais. Kad nereikėtų dirvos su pasėtomis sėklomis dvejus metus ravėti ir prižiūrėti, jas patartina 2 metus stratifikuoti rūsyje, o trečių metų rudenį pasėti į paruoštą dirvą. Sėklos – kauliukai atskiriami nuo minkštimo, nuplaunami ir sumaišomi su smėliu arba durpėmis. Laikomi drėgnai 0-5 laipsnių temperatūroje. Rudenį pasėtos į dirvą 5 cm gylyje sėklos dar stratifikuojasi ir pavasarį sudygsta 98-100 proc.
Akiuoti reikia rugpjūčio mėnesį į pirmamečius pieštuko storio sėjinukus. Ploni auginami dar metus. Iki rudens akutės prigyja ir pavasarį pradeda sprogti. Neprigiję augalai anksti pavasarį perskiepijami. Skiepijant (akiuojant) gaunama gera sodinukų išeiga, apie 80 proc., tačiau užima daug laiko (5 metus), nes poskiepiams išauginti reikia 4 metų.
Norint padauginti nedidelį kiekį sodinukų, galima sedulas dauginti ir vertikaliomis atžalomis. Parinktą dauginimui krūmelį reikia nugenėti, paliekant virš dirvos tik 10 cm aukščio stuobrelį. Per vasarą iš jo išauga daug jaunų ūglių, kuriuos kitų metų pavasarį reikia apkaupti žemėmis. Nuolat drėkinant, apkaupti ūgliai iki rudens išleidžia pridėtines šaknis ir gali būti atskirti nuo motininio krūmo.
Kadangi skiepijimas užtrunka ilgai, kad kiek greičiau išsiauginti didesnį kiekį geltonžiedės sedulos sodinukų, jos dauginamos ir sėklomis. Išauginti iš sėklų rūšiniai augalai nepraranda tėvinių savybių, dažniausiai jie auginami dekoratyvumo tikslais. Atrinktos jų veislės, taip pat dauginamos sėklomis, tačiau jų vaisiai būna skanūs, tačiau truputį mažesni už sodinukų, padaugintų skiepijimu, nes pasikeičia tėvinės savybės. Lietuvoje patartina auginti kultūrines stambiavaises veisles: ‘Butyločnyj‘, ‘Kara – zogal‘, ‘Ispolinskij‘ ir kt.
Vaisių skynimas ir perdirbimas
Vaismedžiai pradeda derėti sulaukę 3-5 metų. Kol dar pas mus neišvestos lietuviškos geltonžiedžių sedulų veislės, soduose patartina auginti Ukrainos selekcininkų atrinktas formas, atvežtas į Lietuvą iš Kijevo botanikos sodo. Vaisiai tamsiai raudoni stambūs ovalūs sultingi kaulavaisiai su pailgu kauliuku, sveria iki 5-7 g. Vaisių minkštimas malonaus saldžiarūgščio sutraukiančio skonio. Ankstyvųjų formų vaisiai sunoksta liepos pabaigoje, o vėlyvųjų – rugpjūčio- rugsėjo mėn. Šie augalai yra derlingi. Pradėjusios sedulos derėti jau duoda 6-7 kg vaisių, o vėliau pasiekia iki 50 kg derlių. Jos dera kasmet ir pastoviai, nepramečiuoja.
Pasitaikančios pavasarinės šalnos žalos nepadaro, nes žydi dažniausiai dar prieš šalnas. Kartais pasitaiko, jog žydi ir per šalnas, tačiau didelės žalos šalnos derliui nepadaro, nes žiedai skleidžiasi ne vienu metu ir žydi labai gausiai.
Saulės apšviestos šakos vaisius sunokina anksčiau, o krūmo viduje – 30-40 dienų vėliau. Augimo metu trūkstant drėgmės, vaisių minkštimas būna sausas, grubokas, o esant pakankamai drėgmės, subręsta sultingi, švelnaus skonio. Visa bėda, kad visai prinokę kaulavaisiai iškart nukrenta nuo šakų. Po medeliu galima patiesti audeklą arba plėvelę ir taip surinkti derlių. Nuskinti ne visiškai sunokę vaisiai subręsta po 4-5 dienų.
Geltonžiedės sedulos vaisiai valgomi švieži ir perdirbti. Šaldytuve išsilaiko 2-3 savaites. Apibarstyti cukrumi, laikant vėsiai, gali išbūti keletą mėnesių. Tinka šaldyti. Sedulos tinka įvairiems dietiniams produktams gaminti. Jų vaisius galima džiovinti neaukštoje temperatūroje. Sedulos „lavašas” – saulėje išdžiovinti papločiai iš vaisių košelės Kaukaze vartojamas kaip prieskonis prie įvairių patiekalų. Dėl pikantiško skonio švieži ir džiovinti vaisiai dedami į mėsiškus patiekalus. Vaisius galima sūdyti kaip alyvuoges. Iš sedulų verdamos uogienės, džemai, spaudžiamos sultys, ruošiami kompotai bei gaivinamieji gėrimai. Tika jos vynams, likeriams, užpiltinėms, trauktinėms gaminti.
Vertingas visas augalas
Vaisiai. Vertinamos jų maistinės ir gydomosios savybės. Juose iki 9 proc. cukrų (gliukozės ir fruktozės), iki 2,9 proc. organinių rūgščių (daugiausia obuolių), pektinų, rauginių, azotinių ir dažinių medžiagų, eterinių aliejų, vitaminų C ir P. Pagal vitamino C kiekį sedula kartais pralenkia juoduosius serbentus: 100 g yra 50 mg askorbininės rūgšties. Kauliuko branduolyje daug riebalų (iki 34 proc.). Geltonžiedės sedulos vaisius rekomenduojama valgyti sergant mažakraujyste, odos, skrandžio ir žarnyno ligomis, sutrikus medžiagų apykaitai. Juose esantys fitoncidai sunaikina šiltinės, dezinterijos ir kitas bakterijas. Peršalus valgoma sedulų uogienė.
Lapai. Sedulos lapuose yra taninų. Šakų ir lapų antpilas (1 valgomas šaukštas stiklinei verdančio vandens, gerti po 1/4 stiklinės 3-4 kartus per dieną) taip pat sutraukia. Be to, liaudies medicinoje jis vartojamas kaip tulžies ir šlapimo skyrimąsi skatinantis vaistas.
Žiedai. Liaudies medicina žiedų tinktūra, vaisių sultimis arba antpilu gydo karštligę.
Ir žievė. Anksčiau vietoj chinino sedulos žieve su šaknimi (jį turi glikozido kornino) gydydavo sergančius drugiu. Ir dabar homeopatijoje šviežios sedulos šaknimis gydoma maliarija. Žievė kartais vartojama kaip stiprinantis, tonizuojantis ir stimuliuojantis vaistas.
Receptai
Marinuotos sedulos. Vaisiai standžiai sudedami į sterilius 0,5 l talpos stiklainius. Įmetami 5 kvepiantieji pipirai, gabaliukas cinamono, 3 gvazdikėliai. Užpilama karštu marinatu, uždengiama dangteliais ir sterilizuojama 20 min. Marinatas: 1,5 l vandens, 600 g cukraus, 200 g acto.
Džemas. Iš visiškai išsirpę vaisiai sumaigomi, išimami kauliukai. Į gautos masės 1 litrą pilama stiklinė antaninių obuolių arba svarainių sulčių ir 10 min. virinama. Paskui į 1 kg masės pilama 1-1,2 kg cukraus ir verdama iki norimos konsistencijos.
Vaisių kompotas. Subrendusius sveikus vaisius, apie 1 kg, kruopščiai nuplauti šaltu vandeniu, nuskabyti vaiskočius, sudėti į švarius stiklainius ir užpilti karštu sirupu (650 g cukraus ir 0,35 l vandens). Stiklainius uždengti dangteliais, sterilizuoti 5 minutes, hermetiškai uždaryti ir ataušinti.
