Kambariniai augalai nežino, ką rodo termometras už lango – jie artėjantį pavasarį pajunta gaudami vis daugiau saulės šviesos. Todėl prasikala nauji lapeliai, tįsta stiebai, kraunami žiedai – gėlės primena mums, kad metas jomis pasirūpinti.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
Atidžiai apžiūrime
Kiekviena gėlė yra vis kitokia, ir ne sausi augalo aprašymai enciklopedijose, o atidus šeimininko žvilgsnis geriausiai gali įvertinti jos poreikius. O įvertinus juk nesunku juos ir patenkinti. Atlygio ilgai laukti nereikės – lapojantis, žaliuojantis ir žydintis augalas dalinsis su mumis savo gyvenimo džiaugsmu.
Gausiau laistykime ir nuprauskime
Atsibudusioms gėlėms reikia daugiau vandens. Jaunų augaliukų šaknys silpnos, todėl juos reikia laistyti negausiai ir dažnai, o vyresnius – rečiau, bet iki soties. Jei persodinus augalo šaknys patrumpintos, jis laistomas mažiau, nes jų siurbiamoji galia susilpnėja.
Dulkės trukdo gėlei kvėpuoti ir nepraleidžia šviesos. O kad nepuošia augalų, neverta nė užsiminti… Didelius tvirtus lapus galima šluostyti drėgnu skudurėliu, o gėles, kurių lapai smulkūs, reikia palepinti maudynėmis duše. Tai patinka net ir kaktusams. Nuo pūkuotų augalų dulkes nuvalykime minkštu sausu šepetėliu, nes jie vandens nemėgsta.
Persodinkime
Anksčiau knygose apie gėlių auginimą buvo teigiama, kad mažus augalus reikia persodinti kasmet, didesnius – kas 2 – 3 metai. Taip tvirtinta todėl, kad tuomet svarbiausias augalų maisto šaltinis buvo kompostinė žemė. Dabar chemijos pramonė puikiai išsivysčiusi, sukurta labai gerų trąšų, tad yra būdų pamaitinti augalą jo nepersodinant. O persodinti jį patariama tik tuomet, kai reikia.
Tik kada reikia? Kai gėlė užauga didelė, ir per mažas vazonas prie jos visai nedera ir net jos nebeišlaiko. Persodinti augalą reikia ir tada, kai žemė pakeičia spalvą ar apipelija. Besikaupiančios druskos daugeliui gėlių gali būti pražūtingos. O jei gėlė laimingai auga, substratas purus ir gražus, jame yra oro, indas tinkamo dydžio, augalo judinti nebūtina. Žydinčių gėlių irgi nepersodiname, kol jos nebaigs žydėti.
Kartais atrodo, kad augalo šaknys netelpa vazone, nes išlenda pro jo drenažo skylutę. Tačiau nebūtinai joms mažai vietos, tiesiog lėkštutėje dažnai lieka vandens, ir šaknys ten tiesiasi atsigerti. Tuomet užtenka pakelti visą žemės ir šaknų gniužulą padaužius vazono šonus, pripilti ant dugno substrato ir patupdyti vėl gėlę, kad šaknys atsidurtų žemėje. Tačiau būna ir taip, kad pakrapščius žemę matyti, jog šaknims tikrai jau mažai vietos, nes jos viską apraizgiusios. Tada tikrai reikia didesnio vazono.
Tręškime
Tręšiame gėlę tada, kai ji auga – beje, tai gali būti ir žiemą… Tręšdami būtinai turime laikytis ant pakuotės nurodytų instrukcijų. Trąšų yra labai daug rūšių, bet visuomet galioja tas pats principas – kaina atspindi kokybę…
Nepersistenkime, geriau gėles tręšti silpnesniu trąšų tirpalu ir dažniau, nei stipriu ir retai. Kaip žmogui negalima padauginti maisto papildų, taip ir augalas gali jų persisotinti. Jei mineralų kiekis žemėje per didelis, gėlė nebegali jų pasiimti, ant lapų atsiranda nudegimų.
Nėra didelio skirtumo, kokias trąšas rinksimės – skystas ar granuliuotas, elkimės kaip mums patogiau. Granuliuotos trąšos pasisavinamos lėčiau nei skystos. Skurstantį augalą verčiau maitinti skystomis – taip jis greičiau atsigaus.
Kai substratas derlingas, persodinto augalo iš karto tręšti nebūtina. Tačiau reikia gėlę stebėti. Jei lapai šviesėja, smulkėja, gėlei trūksta maisto medžiagų, tad paskubėkime ją patręšti. O kai atsiranda dėmių, naujoje žemėje trąšų per daug. Tuomet gėlę labai gausiai laistykime, kad druskas išplautume.
Daugiau apie kambarinius augalus skaitykite žurnalo „Mano namai“ kovo mėn. numeryje.