Kadagys – vienas iš įdomiausių augalų, augančių mūsų miškuose ir kiemuose, turintis nemažai gerų savybių, tad metas jas visas prisiminti.
Lietuvos miškuose ir pamiškėse, šlaituose ir pelkėse auga savaiminis mūsų krašto krūmas – tai paprastasis kadagys (Juniperus communis). Šis spygliuotis pasiekia 5 m aukštį. Įdomu tai, kad augalas yra dvinamis, t.y. vyriški ir moteriški augalai yra skirtingi individai. „Vyrukai“ paprastai būna aukštesni ir laibesni, o „moteriškės“, kaip ir žmonių padermėje – žemesnės ir platesnės. Žinoma, vaisius rudenį sunokina moteriški individai.
Viena iš gerųjų kadagio savybių yra ta, kad tai labai nereiklus augalas, puikiausiai augantis nederlingose, sausose ir smėlingose vietose. Gali augti, kaip jau minėta ir pelkynuose, bet tuomet augalas bus apskuręs, visas kreivas ir susisukęs. Labiausiai mėgsta saulėtas vietas, o pavėsyje jausis prastai. Užsienio literatūroje galima rasti duomenų, kad kadagiai gali pasiekti 600–1000 m., bet Lietuvoje vieni seniausių nėra vyresni nei 100-150 m. amžiaus.
Kadagys nuo seno pas mus buvo vertinamas ne tik dėl dekoratyvios išvaizdos, bet ir dėl gydomųjų savybių. Jų šakelės sukaupia nemažai eterinių aliejų, kurie turi fitoncidinių savybių.
Fitoncidai – tai biologiškai aktyvios medžiagos, kurios saugo augalą nuo parazitų ir kenkėjų, naikina mikrobus ir bakterijas. Tad tokiu oru, prisodrintu kadagių kvapo sveika kvėpuoti. Štai kodėl dažniausiai sanatorijos ar kitos gydymo įstaigos įkurdinamos ten, kur auga spygliuočiai, ypač kadagiai ir pušys, nes šie augalai padeda pasveikti, ypač sergantiems kvėpavimo ligomis.
Tamsiai mėlynos kadagio uogos, sunokstančios rugsėjį ir spalį, irgi turi vertingų savybių. Jos kartais dar vadinamos lietuviškais pipirais. Vaisius galima naudoti kaip prieskonius mėsos (ypač žvėrienos) ir žuvies patiekalams gardinti. Iš jų gaminama gira, arbata ir alkoholiniai gėrimai, jie naudojami kopūstams raugti. Kadagio uogos – puikus vaistas, kuris buvo vartojamas dar prieš mūsų erą visur, kur tik augo. Jos padeda nuo peršalimo, lengvina atsikosėjimą ir astmą, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, gydo tuberkuliozę ir reumatą, gerina medžiagų apykaitą ir virškinimą, padeda sergant kai kuriomis odos ligomis bei kt. Tiesa, prieš pradedant gydytis kadagio uogomis būtina pasitarti su gydytoju, nes jos yra ganėtinai stiprus vaistas ir maistas, kurio padauginus galima ir apsinuodyti.
Kadagio mediena taip pat vertinama. Ji patvari bei kvapni ir nėra tokia sakinga kaip pušies. Štai kodėl iš kadagio medienos dažnai gaminami padėkliukai karštiems indams, nes nuo karščio ji skleidžia malonų kvapą. Ji taip pat naudojama ir kitiems smulkiems gaminiams. Dar kadagio mediena bei šakos dažnai naudojamos mėsos gaminių rūkinimui. Kadangi visas augalas yra kvapnus, jis dažnai vartojamas aromaterapijoje ir kosmetologijoje, iš jo gaminami smilkalai, aliejai pirčiai bei pan.
Iš kadagio šakelių patyrę pirties žinovai moka surišti puikias vantas. Dėl dygių spygliukų šias vantas prieš naudojimą būtina pamerkti į vandenį, kad jos suminkštėtų. Vanojant su kadagio šakelėmis, oda ne tik masažuojama, bet ir gydoma eteriniu kadagio aliejumi nuo reumato bei peršalimo. Kadagio šakelės, naudojamos kaip verbos, iki šių dienų neatsiejamos nuo Velykų papročių, atėjusių dar iš pagonybės laikų.
Paprastieji kadagiai labai svarbūs miško ekosistemoms. Tai ornitochoriniai krūmai, nes juose mėgsta sukti lizdus ir slėptis smulkieji paukšteliai, ypač žvirbliai. Kadagių uogas lesa įvairūs paukščiai, tarp kurių – ir Lietuvos retieji gražuoliai kurtiniai bei tetervinai. Nukritę kadagio spygliai (beje, jie pamažu krinta nuolat, atsinaujindami kas 3-4 metai) praturtina miško paklotę ir gerina dirvožemį.
Mūsų želdynuose dažniausiai auginamos paprastojo kadagio veislės, pasižyminčios įvairiomis formomis ir spalvomis. Vienos populiariausių, tai ‘Hibernica‘ – koloniškos formos, užauganti iki 3-4 m aukščio, ‘Arnold‘ – tanki ir itin siauros kolonos formos; ‘Gold Cone‘ („Geltonasis kūgis“) spygliukai geltoni, o forma kaip plačios kolonos; ‘Green Carpet‘ („Žaliasis kilimas“) – iš tiesų driekiasi visiškai pažeme; ‘Spotty Spreader‘ („Dėmėtasis kratinys“) – neaukštas krūmelis su baltai margintomis šakelėmis; ‘Horstmann‘ forma netaisyklinga, šakos išraiškingai nulinkę bei kt.
Lietuvoje auginamos dar kelios dešimtys kitų kadagio rūšių, atkeliavusių pas mus iš įvairių pasaulio šalių. Tai kazokinis (Juniperus sabina), kininis (J. chinensis), tarpinis (J. x pfitzeriana), gulsčiasis (J. horizontalis), uolinis (J. scopulorum), žvynuotasis (J. squamata) bei kiti. Šių kadagių bei jų veislių įvairovė yra didžiulė – žemi ir šliaužiantys, aukšti ir platūs, geltonais, sidabriniais ar margais spygliais, bei kt. Daugelio šių kadagių uogos ir šakelės neturi tokių gydomųjų savybių kaip paprastasis kadagys, o kai kurių (pvz., kazokinio) vaisiai yra netgi nuodingi. Beje, kazokiniai ir kininiai kadagiai yra kalti, kad mūsų kriaušės suserga grybine liga kriaušių rūdimis (tai tokios rudai geltonos dėmės ant lapų su karputėmis), tad pastaraisiais metais šių kadagių nerekomenduojama auginti želdynuose.
Savaime augantys kadagiai dažnesni pietų Lietuvos miškuose, Dzūkijoje. Nuostabus ir didelis kadagynas auga Kauno marių regioniniame parke, Arlaviškėse. Ten esantis Kadagių slėnis puošia Kauno marių stačius šlaitus, sukurdamas nepakartojamą reginį. Taip pat unikalūs kadagynai veši Šaukliuose (Salantų regioninis parkas), Pabaluošėje (Aukštaitijos NP) bei Dubakalnyje (netoli Veprių).
Jei nuspręsite auginti paprastąjį kadagį, parinkite jam saulėtą, sausą ir smėlingą vietą. Naujai pasodintą augalą laistykite kol jis įsitvirtins. Vėliau laistyti nebereikės. Paprastai kadagiai netręšiami, nes mėgsta nederlingą dirvą. Kadagius galima sodinti ir vėjuotose vietose, nes šaltų žiemos vėjų jie nebijo (išskyrus kai kurias geltonspygles veisles). Tik nemėgsta užteršto oro, tad paprastai sunkiai auga miestuose ar šalia judrių kelių.
