Įprasta, kad mūrinis namas visada atrodo solidžiai. Tačiau labai dažnai namo konstrukcijai naudojami blokeliai, kurių išorėje palikti neišeis, silikatinės plytos neatrodo pakankamai išvaizdžiai, o keraminių plytų sienos įrengti neleidžia apšiltinimo sprendimai. Tokiu atveju, viena geriausių išeičių yra fasadą apdengti mūrą imituojančiomis plytelėmis. Jų rūšių yra įvairių, tačiau vienas žinomiausių – klinkerio plytelių mūras. Apie klinkerio plytelių klijavimo technologiją pasakoja įmonės „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris.
Medžiaga
Klinkeris – keraminė medžiaga, gaminama iš specialaus molio su lauko špato ir malto šamoto priemaišomis. Klinkeris taip pat skirstomas į kelias rūšis. Pasak K. Vaserio, ne viskas, kas rinkoje yra pristatoma kaip klinkeris iš tiesų ir yra klinkeris. Renkantis klinkerio plyteles reikėtų žiūrėti ne tik į grožį, tačiau ir į funkcionalumą. Viena pagrindinių šios medžiagos charakteristikų – drėgmės įgeriamumas. Laikoma, kad klinkeris, kurio įgeriamumas yra iki 2 % yra tikrai geras ir kokybiškas. Nors šios medžiagos plytelių maksmali riba yra apie 5-6%, šis rodiklis vis tiek yra geresnis nei įprastinės keramikos. Paprastos keramikos plytelių drėgmės įgėrimas gali siekti net ir 20-25%. Pagal normas, klijuojant ant EPS plokščių, plytelių įgėrimas negali viršyti 6%. Klijuojant ant mineralinės vatos šis reikalavimas dar labiau griežtėja – iki 3%.
Nors pabaigus darbą, vizualiai atskirti medžiagas kartais yra gana sunku, reikėtų žiūrėti nebent techninius dokumentus, tačiau pasirinkus klinkerio plyteles, reikės atlikti mažiau kitų darbų, susijusių su drėgmės pertekliumi. Pagrindinis klinkerio plytelių skirtumas yra atsparumas šalčio poveikiui. Tai itin svarbu, kadangi drėgna medžiaga yra nesunkiai suardoma šalčio. Taip pat klinkeris pasižymi tuo, kad praktiškai nekeičia spalvos. Šio tipo plytelės pasižymi ir geromis atsparumo apkrovoms savybėmis – klinkeris naudojamas ir, pavyzdžiui, grindinio trinkelių gamybai. Visos šios savybės atsispindi klinkerio gaminių kainoje, kuri, palyginus su kai kuriomis kitomis apdailos medžiagomis, yra aukšta.
Priežastys, kodėl namo savininkai apdailai renkasi klinkerį, o ne kitas medžiagas, pasak pašnekovo, yra dvi. „Mano manymu, pirmiausia tai lemia tradicijos. Žmonės lankydamiesi Vokietijoje ar Šiaurės Vakarų Europoje, tarkime, Olandijoje, Belgijoje, pagaliau ir Lietuvos pajūryje, mato namus su patraukliu mūriniu fasadu. Ir tuo atveju, jei tokio fasado norima, bet nėra galimybių tokį įrengti, daroma klinkerio plytelių imitacija. Kitas dalykas, dėl kurio žmonės renkasi šias plyteles – funkcionalumas. Jei bus teisingai padaytas, jis bus ilgaamžiškas ir reikalaus mažiau priežiūros.
Realiai turint tokį fasadą gali tekti tik kas gana ilgą laiko tarpą, pavyzdžiui, keliolika metų jį atnaujinti nuplaunant. Ši procedūra nėra būtina ir jos reikalingumas priklauso nuo savininkų pedantiškumo, pačių plytelių ar plytų paviršiaus šiurkštumo ir aplinkos sąlygų, tarkime, kai namas stovi šalia gatvės su intensyviu transporto judėjimu“, – pasakoja K. Vaseris.
Laiptams ir terasoms klinkerio plytelės yra pasirenkamos dėl patvarumo bei mažo įgėrimo bei dėl to, jog ši medžiaga ne taip greitai susipurvina ir todėl jai reikia sąlyginai mažiau priežiūros.
Tvirtinimas
K. Vaseris teigia, jog pritvirtinti klinkerio plyteles prie įvairių paviršių patiems nėra sunku – jeigu žmogus gali suklijuoti plyteles savo vonioje ar virtuvėje, jis gali jas suklijuoti ir fasade, tiesa, viską reikia daryti kruopščiai bei atkreipti dėmesį į tam tikrus tvirtinimo skirtumus.
Visų pirma, priklausomai nuo fasado, svarbu pasirinkti tinkamas medžiagas – tiek plyteles, tiek klijus bei glaistus. „Beveik visais atvejais plytelės tvirtinamos ant termosistemų, apšiltinimui naudojant arba polistireninio putplasčio, arba izoliacinės vatos sluoksnius. Tokiu atveju įrengiama atvira, kvėpuojanti sistema, vyksta aktyvi garo cirkuliacija. Ir jeigu uždedami nelaidūs garui paviršiai, kuriuose beveik jokios cirkuliacijos nėra, toje zonoje, kur klijuojamos plytelės, gali susidaryti šioks toks drėgmės padidėjimas. Ir jeigu plytelė yra stipriai įgerianti, ši zona dar maitinama vandeniu iš išorės. Garui judant iš vidaus, o drėgmei iš išorės, ta zona praktiškai neišdžiūna, ir per kurį laiką atsiranda problemų su fasado pažeidimais. Siena ne tik gali pradėti aižėti, tačiau per laiką gali atsirasti ir pelėsių“, – pasakoja K. Vaseris.
Ant, taip vadinamos, termosistemos (tinkuojamos fasadų šiltinimo sistemos) dažnai norima klijuoti plyteles, tačiau tai ne vienintelė sienų konstrukcija. Gali būti klijuojama ir ant vadinamosios trisluoksnės sienos konstrukcijos: laikanti blokelių siena + termoizoliacinis sluoksnis + išorinis mūras, kuris tinkuojamas ir arba dengiamas dekoratyviu sluoksniu, arba klijuojamas plytelėmis.
Bet kokiu atveju, visuomet patikimas sprendimas yra apšiltinimo plokštę prie paviršiaus tvirtinti specialiomis smeigėmis, kurios turėtų būti pakankamai ilgos, kad pereitų per plokštę, tinko sluoksnį bei dalis jos sueitų į betoninę ar mūrinę sieną. Tačiau jeigu namas yra vieno ar dviejų aukštų, nestovi vėjinguose regionuose, tarkime, ant jūros kranto, ir yra naujos statybos, galima plokštę tiesiog klijuoti, kadangi tinkamai parinkti klijai ją pilnai. Smeigiavimas naudojamas vėjo plėšimo energijai kompensuoti, o tai aktualiausia Lietuvos pajūrio regione. Ant priklijuotų izoliacinių plokščių dengiamas armuojantis glaisto sluoksnis, į jį įplukdomas armavimo tinklas, per dar nesustingusį sluoksnį ir per armavimo tinklą tvirtinamos smeigės, jų lėkštelės užglaistomos papildomu armavimo glaisto sluoksniu. Armavimo sluoksnis šiuo atveju turėtų būti apie 5-7 mm.
K. Vaseris teigia, kad nors darbas yra panašus į plytelių klijavimą viduje, yra vienas pagrindinis skirtumas – klijuojant klinkerio plyteles, tarp jų ir pagrindo negali būti tuštumų. Tam pasiekti, naudojamas kombinuotas klijavimo metodas – klijai tepami tiek ant plytelės, tiek ant pagrindo.
Plytelės dažniausiai klijuojamos ant šviežio pagrindo. „Įrengus armavimo sluoksnį ir praėjus savaitei laiko, jau galima klijuoti. Tokiu atveju gruntavimo praktiškai nereikia, nes viskas yra šviežia, gerai susirišę ir sluoksniai yra tinkami sukibimui. Jeigu laukiama ilgiau – pusmetį, dėl įvairių priežasčių, ar dar blogiau – metus, kas yra gana stiprus nusižengimas, tokiu atveju paviršius apsineša ir jį reikia gruntuoti. Tuomet gruntuojama giluminiu gruntu“, – pasakoja pašnekovas.
Klijus plytelių klijavimui reikėtų naudoti kuo elastingesnius. Jie dengiami įprastine plytelių klojėjo dantyta glaistykle. Nereikėtų tepti didelių plotų iš karto, jei klijai greitai stingsta. Laiką galite sužinoti perskaitę instrukciją. Nutepkite jais tokį plotą, kad spėtumėte užklijuoti plyteles, klijams galutinai nesustingus. Geriausiai plyteles pradėti klijuoti nuo aukščiausios paviršiaus horizontalės ir pamažu slinktis žemyn. Plyteles reikia klijuoti labai kruopščiai – jos turi tvirtai laikytis, nesisukioti ir, kaip jau minėta, neturi likti tuštumų.
Optimaliausias siūlių plotis darant mūro imitaciją, pasak pašnekovo, yra 10-12 mm. „Siūlės yra ne vien dekoratyvi detalė, jos turi ir pakankamai svarbią funkcinę prasmę. Mes klijuojame fasadinį paviršių standžios medžiagos plokštėmis, jas stipriai veikia terminės deformacijos, t.y. nuo saulės įkaitusi medžiaga plečiasi ir suklijavus be siūlių galimos deformacijos, kai plokštės susiremia viena į kitą ir arba plytelė atšoka arba, jeigu klijai gerai laiko, skyla. Todėl siūlių plotį lems klijuojamų plytelių storis ir formatas“, – pasakoja K. Vaseris.
Suklijavus plyteles, siūles reikia glaistyti specialiu glaistu. Pagrindinės jo savybės – elastingumas, geras sukibimas su plytelių kraštais, mažas drėgmės įgeriamumas. „Įprastas variantas, kai visas paviršius yra ištepamas siūlių glaistu, o paruoštas siūlių glaisto skiedinys įstrižais judesiais įterpiamas į siūles, šiuo atveju netinka. Jei įrengiate mūro imitaciją, tokį fasadą bus sunku valyti. Todėl paruoštas skiedinys atsargiai nuo lentelės yra įterpiamas į siūlę su atitinkamu rievikliu“, – pažymi pašnekovas.
Terasų ar laiptų padengimo klinkerio plytelėmis technika yra panaši į fasado, tiesa, horizontaliems paviršiams būtina naudoti impregnuojaničas medžiagas. Be impregnavimo per ilgą laiką, gali užsikimšti mažose plytelėse esančios poros, kurias dėl jų dydžio išvalyti yra sudėtinga, tačiau vizualiai tai puikiai matosi.
Įrengiant nėra skirtumo, kada per kiek laiko bus sudėtos plytelės, nors visuomet siekiama jas suklijuoti per kuo trumpesnį laiką. „Pauzė tarp vienos plokštumos klijavimo ir kitos gali būti nors ir savaitė ar mėnesis, bet tai nėra rekomenduotinas laiko tarpas – nepabaigti plotai yra veikiami ir lietaus, ir saulės. Pats darbo našumas priklauso nuo daug dalykų – tarkime, yra skirtumas, ar reikės išklijuoti normalią plokštumą, ar sieną su durimis ir langais. Antrasis atvejis pareikalaus daugiau laiko“, – pasakoja pašnekovas.