Būdų, kaip dengti fasadus yra daugybė. Dailylentės – vienas iš jų. Šalyje populiarumu viena su kita rungiasi medinės ir plastikinės dailylentės. Šiame straipsnyje aptarsime pastarąsias – kokios jų savybės, kur ir kaip jos naudojamos bei kiek jos ilgaamžės.
Savybės
Dailylentės, kurios paprastai klasifikuojamos kaip plastikinės, gaminamos iš polivinilchlorido (PVC). Kadangi dailylentės nuo senų laikų buvo siejamos su mediena, PVC dailylenčių gamintojai taip pat gana dažnai stengiasi priartinti jų išvaizdą prie medinių. Vienas iš būdų – dailylentės vizualiai imituoja medieną. Kitas sprendimas gali būti vadinamosios medžio ir plastikio kompozito dailylentės. Jos gaminamos iš granulių, kurių sudėtis yra 50 % PVC ir 50% medienos dulkių. Taip išlaikoma ir medienos išvaizda, ir aktualios plastiko savybės. Pastaruoju metu pradėtos naudoti medinės lentelės skerspjūvį įmituojančios dailylentės, dengtos ilgaamže įvairių medžio raštų solidžia ir architektūriškai patrauklia danga.
Vienas labiausiai pabrėžiamų tokio tipo apdailos dangos privalumų – ilgaamžiškumas ir atsparumas atmosferos poveikiui. „Dėl polivinilchlorido savybių, šio tipo dailylentės nepūna bei neskilinėja, taip pat jas nesunku valyti nuo įvairių nešvarumų, be to, tinkamai įrengtas apdailos sluoksnis yra lygus, dėl to į tarpus nepatenka purvas. Jos atsparios ir drėgmei – nereikia papildomai padengti įvairiomis apsauginėmis medžiagomis. Jų taip pat nereikia papildomai dažyti, impregnuoti antiseptikais, dailylentės pasižymi didesniu atsparumu ugniai nei medinės“, – pasakoja Česlovas Kučinskis, dailylenčių gamyba užsiimančios įmonės „Intervilža“ atstovas. Pasirinkus šią dangą, nereikės jaudintis ir dėl grybelių ir pelėsių.
Dailylentėmis galima iškloti tiek vidų, tiek fasadą. Tiesa, dėl savo savybių šio tipo apdaila netinka tose vietose, kur temperatūra siekia daugiau nei +70°C, tarkime, pirtyse. Jos taip pat yra atsparios drėgmei, todėl itin tinka ten, kur jos natūraliai susikaupia daugiau. PVC dailylentės taip yra pigesnės nei medinės. Rinkoje jų kaina svyruoja apie 16 Lt už kvadratinį metrą. Medžio plastikų kompozito dailylentės kainuoja daugiau, tačiau yra ilgaamžiškesnės.
Tiesa, sumontuotos PVC dailylentės gali kaupti elektrostatinį krūvį ir traukti dulkes, todėl norint jas rečiau valyti, galima naudoti gamintojų rekomenduojamą antistatiką. PVC dailylentėms suteikiama apie 15 metų garantija, medžio kompozito dailylentėms ši garantija siekia apie 25 metus.
Kaip ir visų rūšių dailylentėms, galima parinkti gana plačią spalvinę gamą. Tiesa, pašnekovas pastebi, jog individualių namų šeimininkai dažniau renkasi medžio imitacijos dailylentes, kur galimi variantai iki 80 atspalvių.
Montavimas
Montuojant dailylentes nereikia specialaus techninio išsilavinimo, tai sąlyginai nesunkus darbas.
Šiems darbams užtenka turėti gulsčiuką, pjūklą, ruletę, atsuktuvą arba įkabių šaudyklę. Dailylentes, priklausomai nuo fasado ypatumų, gali prireikti ir pjaustyti.
„Jas galima pjaustyti pjūklu – siaurapjūkliu arba kampiniu pjūklu, tik reikia pasižiūrėti, kad pjūklo dantukai būtų smulkūs. Ant kiekvieno pjūklo būna parašomas jo pritaikymas – medžiui, plastikui ir panašiai. Pjaustoma tose vietose, kur dailylentės ilgis yra didesnis už reikalingą montavimui – toje vietoje ją reikia sutrumpint, bet visų pirma reikia įsitikinti, kad PVC dailylentės pagal techninius parametrus atitinkia fasadų apkalą“, – pasakoja jau per 20 metų apdailos medžiagomis prekiaujančios įmonės „Vilniaus Ejotra“ atstovas Stasys Maldaikis.
Rekomenduojama dailylentes montuoti esant pliusinei temperatūrai. „Jei dailylentes montuosime tokioje temperatūroje, kurioje jos bus eksploatuojamos – 15-20 laipsnių, tokiu atveju jų plėtimasis bus mažiausias. Esant minusinei temperatūrai dailylenčių montuoti negalima“, – pataria pašnekovas.
Plastikines dailylentes galima tvirtinti tiek prie medinio karkaso, tiek prie mūro ar betono sienos.
Tvirtinimo sistemų gali būti įvairių, jos priklauso nuo įsigyto gaminio – gamintojas ar pardavėjas nurodys rekomenduojamą tvirtinimo sistemą ir tvirtinimo medžiagas. Esant lygiam paviršiui dailylentės gali būti tiesiogiai tvirtinamos prie fasado, tiesa dažniau pasirenkami variantai tvirtinimui su profiliais. Jų būna metalinių, plastikinių, impregnuotų medinių. S. Maldaikis rekomenduoja atsižvelgti ir į galimus drėgmės kiekius.
„Ten, kur yra didelė drėgmė, rekomenduojama naudoti metalinius arba plastikinius profilius. Jei drėgmė sąlyginai nedidelė, galima naudoti plastikinius, arba impregnuotus medinius profilius, jei dailylentės tvirtinamos prie fasado, tiks ir impregnuoti mediniai, metaliniai ir plastikiniai profiliai“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak Č. Kučinskio geriausia, jei dailylentės, esant temperatūros svyravimams, turi galimybę judėti, todėl ši problema gerai išsprendžiama tvirtinant jas kabėmis. Tokiu būdu pritvirtintas dailylentes gana lengva nuimti, nutarus atnaujinti fasadą. Tiesa, pašnekovas pataria visuomet atsižvelgti į tvirtinimo instrukcijas ir pernelyg neimprovizuoti arba pasirinkti tinkamus meistrus. „Darbininkai kartais skubėdami daro broką, pačią dailylentę tvirtina prie paviršiaus. Plastikas turi laisvai judėti, jo negalima tvirtinti prie karkaso, nenaudodami specialių tvirtinimo elementų. Meistrai dažnai į tai neatsižvelgia – čia ir prasideda bėdos“, – pasakoja Č. Kučinskis.
Dailylentės yra tvirtinamos prie profilių. „Jeigu lauke tvirtinamos dailylentės, kurios yra ryškių spalvų, tokiu atveju, atstumai tarp tvirtinimo taškų yra mažesni. Jie aprašyti kiekvieno produkto aprašyme, bet standartiškai tamsių atspalvių dailylenčių tarpai yra 15-20 cm. Jei tai yra šviesūs tonai, tarpai gali būti didesni – 25-30 cm. Tokius atstumus lemia medžiagos plėtimasis – tamsios medžiagos plečiasi smarkiau, todėl ir atstumai mažesni. Jei dailylentės tvirtinamos įkabėmis, tokiu atveju, jų ilgis turėtų būti nemažiau nei 10-12 mm. Jos turėtų būti cinkuotos, apsaugotos nuo korozijos“, – pasakoja S. Maldaikis.
Paprastai gamintojai savo dailylentėms valyti nurodo tam tikras chemines priežiūros priemones. „Jeigu specialių priemonių nėra nurodyta, plastikines dailylentes galima plauti aukšto slėgio vandens srove ir buitiniais valikliais. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šiuose valikliuose neturėtų būti acetino ir ketono junginių“, – pataria S. Maldaikis.
