Lietuvoje didžiausius renovacijos lūkesčius siejant su mažesnėmis šildymo sąskaitomis neretai ranka numojama į technologinius dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingi. Vakarų Europos šalyse jau tapo įprasta prieš šiltinant pastatus nušveisti ir dezinfekuoti jų fasadus – tokia prevencinė priemonė taikoma siekiant apsisaugoti nuo pelėsio. Lietuvoje tai vis dar laikoma pertekliniais darbais. Tačiau specialistai įspėja, kad atsainus požiūris į kai kuriuos technologinius procesus ilgainiui gali ne tik sukelti aibę problemų, bet ir brangiai kainuoti.
Pažaliavę pastatai – įprastas vaizdas
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) vyresnysis mokslo darbuotojas, Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius prisipažino, kad jam nėra tekę girdėti, kad Lietuvos statytojai vadovautųsi praktika dezinfekuoti atitvarų paviršius prieš juos šiltinant.
„Tokių įrašų nesu matęs ir projektiniuose dokumentuose. Dažniausiai pažymima, kad ant fasadų susikaupusius teršalus reikia nubrūžinti kokiu nors brūžekliu, pašalinti juos mechaniškai. Tačiau mokslinėje literatūroje teigiama, kad sporomis besidauginančių ir labai gyvybingų mikroorganizmų mechaninėmis priemonėmis pašalinti neįmanoma“, – kalbėjo pašnekovas.
Č. Ignatavičiaus teigimu, antai Vokietijoje renovacija vykdoma pastatų paviršius apdorojant fungicidais, išdžiovinant ir tik po to termoizoliuojant. „Priemonių yra įvairių – mikroorganizmai gali būti nudeginami, patalpose anksčiau pelėsius naikindavo kvarco lempomis. Vis dėlto turbūt veiksmingiausias būdas – naudoti chemines priemones“, – pripažino Č. Ignatavičius.
Renovacijos ekspertas yra sukaupęs nemažai vaizdinės medžiagos iš įvairių Lietuvos miestų, kaip atrodo mikroorganizmų pažeisti renovuotų pastatų fasadai. „Apšiltino nenuvalytus fasadus, ir jie sėkmingai žaliuoja, juoduoja toliau. Visi nešvarumai, organinės liekanos pelėsiniams grybams yra puiki trąša, tad šiltoje terpėje besivystantys mikroorganizmai ilgainiui išlenda į paviršių. Sunaikinti juos tarp izoliacijos ir sienos nėra jokių kitų būdų, kaip tik nulupus šiltinimo medžiagą, o tada pastatą vėl reikėtų šiltinti iš naujo“, – aiškino specialistas.
Panaši situacija ir su renovuojamų pastatų stogais – nepašalinus po senuoju ruberoidu susikaupusių teršalų, drėgmės, šis sluoksnis užkonservuojamas naujos dangos „sumuštiniu“, mikroorganizmai ima sparčiai veistis ir po kurio laiko gali prasiskverbti į vidaus patalpas.
Stinga ne tik pinigų
Pašnekovas linkęs įvardyti ne vieną priežastį, kodėl plauti, dezinfekuoti renovuojamų pastatų fasadus lietuviams vis dar atrodo pertekliniai darbai, tačiau neneigė, kad veikiausiai esminis motyvas – finansinis.
„Turbūt taip darome ne iš blogos valios – nesame tokie turtingi, tad visur stengiamės sutaupyti. Be abejo, stinga ir patirties, informacijos, o juk investuoti pinigus į nežinomybę neprotinga. Manau, ilgainiui panaši praktika bus taikoma ir Lietuvoje. Visi turėtume norėti gyventi sveikai, kokybiškai, tačiau tokiai aplinkai sukurti reikia žinių. Vargu ar rangovai turi kompetencijos įvertinti biologinio užterštumo keliamas grėsmes ir pasirinkti tinkamas technologijas, kurios užkirstų tam kelią. Turbūt šiuo atveju reikėtų glaudesnio bendradarbiavimo su šios srities specialistais – biologais, mikologais, higienistais“, – svarstė Č. Ignatavičius.
Pašnekovas kaip pavyzdį paminėjo atvejį, kai vieno pastato tyrimuose dalyvavusi mikologė patalpose aptiko pelėsinių grybų, kurie žmonėms galėjo sukelti onkologines, odos ir nagų, taip pat kvėpavimo takų ligas.
„Ar tokį dalyką galėtų nustatyti statybininkas arba inžinierius? Be abejo, ne. Be to, specialistė įvardijo ir priemones, kaip su šiais mikroorganizmais kovoti“, – prisiminė Polistireninio putplasčio asociacijos vadovas Č. Ignatavičius.
Reikia kompleksinio požiūrio
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas, vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Paškevičius taip pat pripažino, kad jei renovuotinų pastatų fasadai apaugę pelėsiais ar dumbliais, juos prieš statybos darbus reikėtų pašalinti. Tačiau specialistas atkreipė dėmesį, kad tokie išorinėje pastato dalyje besivystantys mikroorganizmai yra ne problemos priežastis, o padarinys.
„Žinoma, pašalinti užkratą reikia, nes jei jį pridengsime kitomis konstrukcijomis, jis niekur nedings, o susidarius tinkamoms sąlygoms tik dar labiau suvešės. Tačiau jei staiga imsime dezinfekuoti visų renovuojamų pastatų fasadus, to neužteks. Pirmiausia reikia identifikuoti ir pašalinti priežastis, dėl ko veši šie pelėsiniai grybai ar dumbliai, antraip ir po renovacijos situacija nepasikeis. O priežasčių gali būti įvairių. Neretai vaikantis kuo pigesnių sprendimų parenkamos netinkamos, nekokybiškos statybinės medžiagos, pavyzdžiui, pelėsiams neatsparūs dažai, taip pat priežastis gali būti prasta pastatų pamatų hidroizoliacija ir panašiai“, – aiškino Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas dr. A. Paškevičius.
Anot eksperto, problemiškiausios pastatų dalys – pamatai, cokoliniai ir apatiniai aukštai.
Atsainumas kainuoja brangiai
Pašnekovas pripažino, kad pastaraisiais metais sulaukiama itin daug renovuotų daugiabučių gyventojų skundų dėl namus okupavusio pelėsio. „Pelėsiniai grybai ima plisti patalpų viduje, o to iki renovacijos net nebuvo. Ir tai nenuostabu – žmonės užsisandarina visas patalpas, ventiliacijos sistemos nėra, o jei statybos eigoje dar buvo tam tikrų technologinių pažeidimų, pelėsis neišvengiamas. Pačiam ne kartą teko matyti, kai renovuojamų namų šiltinimo medžiagos – nesvarbu, akmens vata ar polistireninis putplastis – pradėjus lyti neapdengiamos, o kitą dieną, plykstelėjus saulei, paviršiai jau uždengiami. O juk drėgmė ir šiluma yra svarbiausios sąlygos grybams veistis“, – aiškino dr. A. Paškevičius.
Anot mokslininko, žmogus visada gyveno ir gyvens šalia įvairių mikroorganizmų – pavyzdžiui, šiandien skaičiuojama iki pusantro milijono rūšių mikroskopinių grybų. Tačiau svarbiausia įvertinti, kiek mus supantys mikroorganizmai gali būti pavojingi sveikatai, kokia jų koncentracija aplinkoje.
„Mikroorganizmams vystytis reikia nedaug organikos, tad jei paviršiai nešvarūs, dulkini, faktiškai to ir pakanka. O padariniai būna skaudūs: statybinės medžiagos ne tik praranda estetinį vaizdą, bet ir yra ardomos. Tenka pripažinti, kad renovuojant pastatus mikrobiologinėms problemoms skiriamas per menkas dėmesys arba į tai tiesiog numojama ranka. Tačiau neišsprendus šių problemų galiausiai vis tiek teks grįžti prie tų darbų, kurie nebuvo atlikti prieš renovaciją“, – įspėjo Botanikos instituto Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas dr. A. Paškevičius.
