Nors alksnis kiek nusileidžia kai kurioms kitoms medžių rūšims savo universalumu ir panaudojimu, žinant, kur jį panaudoti, galima pasiekti iš tiesų neprastų rezultatų. Ir atvirkščiai – naudinga žinoti, kam ši mediena netinkama.
Lietuvoje auga dvi alksnių rūšys – baltalksnis (Alnus incana) ir juodalksnis (Alnus glutinosa). Nors abi rūšys žinomos bene vienodai, dėl savo paplitimo daugiau naudojamas pastarasis, be to, juodalksnių kamienai būna storesni, todėl iš jų gaunama daugiau medienos.
Abu šie medžiai gamtoje gali būti atskiriami iš jiems būdingų žiedų ir kankorėžėlių. Vieną rūšį nuo kitos dažniausiai galima atskirti iš žievės. Subrendusio (virš 20 metų) juodalksnio žievė tamsiai ruda, sutrūkinėjusi, baltalksnio kamienas lygus, pilkos-balkšvos spalvos. Be to, juodalksniai yra masyvesni ir aukštesni.
Juodalksnis
Juodalksnis pasižymi tuo, kad vos tik nukirsto medžio mediena būna balta, tačiau jau medį nupjovus mediena pradeda tamsėti. Vėliau, džiūnant, spalva keičiasi į rausvai rusvą. Pagrindinė naudinga jos savybė – ši mediena atspari puvimui, gali ilgai būti vandenyje. Tai pakankamai minkšta ir porėta mediena.
Juodalksnio mediena naudojama faneros gamyboje, drožyboje, taip pat baldų gamyboje. Kartu su liepos ir drebulės dailylentėmis, juodalksnio dailylentės yra tradicinis pasirinkimas išklojant pirties garinės sienas. Kita vertus, pastatų konstrukcijoms juodalksnio mediena praktiškai nenaudojama. Kitos medžio dalys gali būti naudojamos dažymui ar odos raugimui.
Buityje gali būti naudojamos ir alksnio malkos, tačiau jos nėra tokios kaitrios kaip, tarkime, beržo ar uosio malkos. Alksnio malkos priklauso antrai ir trečiai malkų kaitrumo grupei – juodalksnio malkos priskiriamos antrai grupei, baltalksnis pasižymi dar kiek mažesniu kaitrumu ir priklauso trečiai grupei.
