Atėjus šiltiems orams, po darbų ar savaitgaliais skubame prie upių ar ežerų pakrančių. O ar nebūtų puiku, jei nereikėtų niekur važiuoti, o vandens telkinys telkšotų tiesiog jūsų sode? Be abejo, atsiras teigiančių, kad tokia užgaida dėl nepastovių mūsų vasaros orų ir ganėtinai trumpo šiltojo sezono būtų pinigų išmetimas į balą, tačiau šis straipsnis skiriamas tiems, kurie svajoja apie baseiną lauke ir tame įžvelgia daugiau privalumų nei trūkumų.
Visi greičiausiai žinome, kaip atrodo, dirbtinis baseinas, o ar esate matę natūralų? Kas tai ir kuo jis skiriasi nuo įprastų baseinų? Kokie apskritai yra baseinų tipai ir kuris jums būtų tinkamiausias? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškokite toliau.
Baseinai gali būti dirbtiniai arba natūralūs. Pirmieji dar skirstomi į antžeminius ir įleistus į žemę – tai mums visiems gerai pažįstami baseinai, kuriuos esame ne kartą matę prabangių vilų nuotraukose ar netgi maudęsi patys, viešėdami viešbučiuose ar SPA centruose.
Mobilūs arba dar kitaip vadinami antžeminiai baseinai yra pats pigiausias variantas norintiems turėti nuosavą baseiną savo kieme. Bet kuriuo atveju, reikėtų užbėgti įvykiams už akių ir įspėti, kad ši pramoga, kad ir kurį baseino tipą bepasirinktumėte, nėra pigus malonumas. Kaina tiesiogiai priklauso nuo baseino kokybės, naudojamų medžiagų ir ilgaamžiškumo. Plastikinio ar galvanizuoto plieno korpuso pastatomi baseinai su metaliniu ar mediniu karkasu bus kur kas brangesni už pripučiamus, tačiau jų ir platesnės naudojimo galimybės – ilgesnis tarnavimo laikas, gausesnis formų pasirinkimas, patogesnis naudojimas.
Kita vertus, antžeminiai baseinai savo kokybe ir ilgaamžiškumu nusileidžia stacionariems baseinams. Pastarieji yra patvaresni, nes jų nereikia išardyti po kiekvieno maudynių sezono, jie atparesni išorės veiksnių poveikiui, todėl tarnauja ilgiau. Baseinų rūšių yra pačių įvairiausių: vieni iš pigiausių – karkasiniai, kuriems įrengti reikia iškasti duobę, išbetonuoti jos pagrindą, joje sukonstruoti metalinį karkaso rėmą, pakloti plėvelę ir sumontuoti baseino įrangą. Į žemę įleidžiami baseinai gali būti įvairių formų, bet patys populiariausi yra 4×10 m dydžio. Stiklo pluošto baseinų formų pasirinkimas yra ribotas, nes tai lemia aukštos gamybos sąnaudos. Kita vertus, šio tipo baseinai pasižymi greitu įrengimu, yra vertinami dėl savo patikimumo ir ilgaamžiškumo. Plastikiniai baseinai tarnauja trumpiau, tačiau jų kaina kur kas mažesnė, o sumontavimo greitis panašus. Universaliausi yra betoniniai baseinai, nes jų dydis ir forma technologiškai neribojami. Pasirinkus šio tipo baseiną reikėtų kruopščiai įrengti konstruktyvą, nes išlindus defektams remontas gali kainuoti brangiau nei pradinis įrengimas.
Dirbtinio baseino naudojimo trukmė gali būti labai įvairi, tačiau netgi ir mūsų klimato sąlygomis maudymosi sezonas gali tęstis kur kas ilgiau nei tik tris vasaros mėnesius. Priklausomai nuo to, ar baseinas dengiamas ir šildomas, maudynes lauke galima prailginti netgi nuo balandžio iki lapkričio.
Visi dirbtiniai baseinai turi turėti filtravimo įrangą, žinoma, tuo atveju, jeigu norime maudytis švariame vandenyje. Pagal filtravimo būdą baseinai būna skimeriniai ir persipildantys. Pastarieji yra brangesni, todėl dažniausiai įrengiami visuomeniniuose pastatuose. Estetiškai jie atrodo gražiau, kadangi vandens lygis suvedamas kartu su žemės paviršiumi.
Akivaizdu, kad norint turėti švarų baseiną ištisus metus, vien tik jį įsirengti nepakanka – tam reikalinga nuolatinė priežiūra, t. y. reikia nuolat valyti vandens filtrus, baseino sienas, dugną, išrinkti prikritusias šiukšles. Kad baseine nesiveistų dumbliai ir neplistų kiti mikroorganizmai, reguliuojamas jo vandens rūgštingumas, kuris turėtų būti neutralus, palaikomas tam tikras chloro lygis. Nenorintiems pilti cheminių preparatų į vandenį, galima rinktis bechlores sistemas, naudoti ultravioletines lempas arba tiesiog įsirengti natūralų baseiną.
Esminis skirtumas tarp mums įprastų lauko baseinų yra tas, kad juose vandens kokybė ir švara palaikoma cheminėmis priemonėmis, o natūraliame baseine vanduo išsivalo savaime natūraliame cikle.
Natūralus baseinas – tai žmogaus sukurta savarankiška ekosistema su specifiniais augalais ir gyvybės įvairove. Augalai iš vandens surenka nitratus, fosfatus bei kitus cheminius elementus, reikalingus augimui, tokiu būdu, sukuriamas natūralus atsinaujinimo ciklas, vykstantis visuose ežeruose ir kituose vandens telkiniuose. Išsaugant natūralią biologinę pusiausvyrą, vanduo baseine išlieka skaidrus ir švarus, tačiau vien tik augalų nepakanka. Tam, kad regeneracijos procesas būtų efektyvus, reikia žinoti tam tikras natūralaus baseino įrengimo taisykles. Labai svarbu parinkti tinkamą vietą baseinui – geriausiai tinka pietrytinė arba pietvakarinė sklypo dalis. Nederėtų baseino įrengti pietinėje pusėje, nes per didelis kiekis saulės spindulių gali suaktyvinti dumblių augimą ir sumažinti deguonies kiekį vandenyje. Natūraliame baseine privalo būti dvi atskiros zonos: gilioji – plaukimo zona ir seklioji – pakrantės zona, kurioje auga vandens augalai. Abiejų zonų dydžiai turi būti daugmaž vienodi. Plaukiojimo zonoje gylis gali svyruoti nuo 1,5 iki 2,5 m, augalinėje zonoje – mažesnis. Maudymosi vietą ir augalų želdinimo vietą būtina atskirti siena, kuri būtų 10 cm žemiau vandens lygio. Tokiu būdu, augalai biologiškai filtruos ir šildys vandenį bei šalins iš jo bakterijas, bet kartu netrukdys plaukioti baseine. Beje, įrengiant augalų želdinimo zoną, ją reikia užpildyti labai gerai iškedenta be augalinių priemaišų žeme ir gruntu. Leidžiant vandenį, reikia būti atsargiems, kad nesugadintumėte augalinės zonos pagrindo.
Vandens judėjimui tarp abiejų zonų užtikrinti montuojami siurbliai. Vanduo siurbiamas iš dugno, t. y. pačios giliausios vietos, ir patenka į augalų filtravimo zoną, kurioje yra išvalomas ir vėl patenka į plaukimo zoną. Kitas svarbus įrenginys – tai vandens paviršiaus filtras, skirtas vandens paviršiaus nešvarumams surinkti. Augalams ir mikroorganizmams yra reikalingas deguonis, todėl natūraliame baseine reikia užtikrinti pakankamą jo kiekį. Šiam tikslui galima pastatyti specialų prietaisą – aeratorių, arba patiems įrengti čiurlenančio vandens srovę – krokliuką ar fontaną.
Besižavintiems mintimi natūraliame baseine auginti ne tik augalus, reikėtų atminti, kad, pavyzdžiui, žuvytės didina nitratų kiekį vandenyje, kurio pertekliaus augalai nesugeba pašalinti ir tokiame telkinyje sukuriamos puikios sąlygos veistis dumbliams, todėl norint turėtų skaidrų ir švarų baseiną, žuvyčių geriau jame neveisti.
Augalai baseinui parenkami pagal klimatą ir derinami pagal sezoną, pasitelkus žinias ir fantaziją, galima sukurti unikalų vandens sodą, kuris jus džiugins apskritus metus. Baseino priežiūra nėra labai sudėtinga – pagrindiniai darbai atliekami pavasarį ir rudenį, kuomet pašalinami nudžiūvę augalai. Vasarą pakanka kartą per mėnesį specialiu siurbliu išvalyti baseino dugną ir sieneles. Palyginus su įprastais lauko baseinais, natūralaus baseino priežiūra atsieis kur kas mažiau, nes jo vandens nereikia niekada išleisti, priešingai, žiemą tai gali tapti papildoma lauko pramoga – čiuožykla.
Turintiems didesnį žemės plotą ir mėgstantiems natūralumą – šis baseino tipas turėtų būti pats priimtiniausias. Jis džiugins ne tik galimybe atsigaivinti, bet ir trauks akį augalų įvairove, kurios išvaizda keisis kartu su metų laikais. Šis baseinas garantuotai taps organiška jūsų sodo puošmena.
Kurį baseino tipą pasirinkti, turi apsispręsti kiekvienas individualiai, atsižvelgdamas į savo ir savo šeimos poreikius, pomėgius, gyvenimo būdą. Be abejo, ne paskutinėje vietoje turėtų likti ir bendra aplinkos estetinė išvaizda – prie modernaus arba futuristinio stiliaus gyvenamojo namo gal labiau derėtų dirbtinis lauko baseinas, o prie klasikinių formų, natūralių medžiagų pastato – baseinas su jame gyvuojančia flora ir fauna.
