„Coffee Spells“ – Pylimo gatvėje įsikūrę rūšinės kavos namai, pro kurių langus atsiveria Vilniaus choralinės sinagogos panorama.
Nors kavinė – dar jauna, tačiau jau išgyveno ne vieną pandeminę bangą. Galbūt dėl to šią, iš pažiūros atokią sostinės vietą yra atradę dar ne visi vilniečiai. Visgi, užsukti čia verta – ir ne tik dėl rūšinės kavos ar pečiuje kylančio žydiškų beigelių. Daugiasluoksnis šios erdvės interjeras atveria netikėtą laikmečio spalvų paletę.
„Tarsi nesanti žemėlapyje“
„Vieni užėję pas mus sako – „pas jus – kaip Berlyne“. Kitiems minimalistinė mūsų erdvė primena Niujorką“, – pasakoja kavinės įkūrėja Aistė Košienė. 2019 metais, kai ji išsinuomojo šias patalpas, jos buvo apleistos. Anksčiau čia veikusi sendaikčių parduotuvė paliko tik židinį. „Vieta man paliko gerą įspūdį, vos įžengus. Patiko erdvus, 100 kvadratinių metrų ploto išplanavimas ir tai, kad pro langus atsiveria žydų sinagoga“, – prisimena ji. Tiesa, kiek kitaip savo patirtį prisimena interjerą kūrusios studijos „Hugo Architecture“ architektės – Julija Čiapaitė-Jurevičienė ir Karolina Čiplytė. „Ši Pylimo gatvės atkarpa – tarsi nesanti žemėlapyje. Gyvendama netoliese niekada neidavau pro šalį. Dvejojome, ar vieta pritrauks lankytojų, svarstėme, ar rinktis šį projektą. Visgi, daugiau laiko bevaikščiojant aplink, mus sužavėjo nematytas scenovaizdis“, – pasakoja J. Čiapaitė-Jurevičienė. Ji pastebi, jog ne karantino laikotarpiu čia galima išvysti Lietuvos žydų bendruomenę, einančią į pamaldas. „Tiesa, dabartiniam vilniečiui toks vaizdas – retas ir nekasdienis. Vilniaus choralinė sinagoga – vienintelė veikianti sostinėje, nors iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje jų veikė apie 110. Būtent šis, XX a. pradžios statinys tapo vienu iš kavinės interjero įkvėpimo šaltinių“, – teigia architektė.
Paslėpti laiko sluoksniai
J. Čiapaitė-Jurevičienė laikosi požiūrio, jog dirbdamas istorinėje aplinkoje turi išlaikyti pagarbą tam, kas jau yra. „Mes nekūrėme dizaino. Švelniai atlupinėjome sluoksnį po sluoksnio ir žiūrėjom, ką randame vietoje, o atspirtį davė vaizdas pro langą“, – pasakoja ji. Tiesa, vos pradėjus kavinės įrenginėjimo darbus, teko priimti ne vieną, daug diskusijų iššaukusį sprendimą. Pavyzdžiui, ką daryti su senomis, jau kiek patrūnijusiomis medinėmis lubomis, kurios atsivėrė, atidengus pakabinamas biuro lubas. „Julija iškart sušuko: „O kaip gražu!“ O aš žiūrėjau į tas senas, baisias, rudas lentas ir nesupratau, kur tas grožis…“, – juokdamasi prisimena A. Košienė. „Lubos nebuvo gražios tiesiogine to žodžio prasme, kaip kokiuose rūmuose, kur atveri, yra skliautai, viskas ištapyta. Jos gražios kaip laiko tiesa“, – antrina J. Čiapaitė-Jurevičienė.
Vieni senąsias lentas siūlė uždengti tinklu, kiti – užsukti gipsu, tačiau galiausiai buvo nutarta išsaugoti autentišką materiją, padengiant lentas baltų dažų sluoksniu. „Kelis lopus palikome neuždažytus. Tarkime, vienoje vietoje matosi spyna, nes čia uždėta durų dalis“, – priduria architektė. Netikėti slėpiniai nustebino ir pradėjus lupti sieną, šalia kurios dabar yra įkurtas baras, – atsivėrė mėlynos ir žalios atspalviai, būdingi sinagogos interjero koloritui. „Gal yra ir atsitiktinumo tame, kad tos spalvos taip susišaukė drauge. Iki karo šiame pastatų komplekse, Pylimo ir Ligoninės gatvių sankirtoje, veikė žydų ligoninė“, – sako A Košienė. Įdomu ir tai, kad ardant angą į WC patalpą, buvo atrastas palaidotas pečius sienoje. Nors jis nebuvo prikeltas antram gyvenimui, tačiau jo dalys rado savo vietą interjere. „Pečiaus koklius panaudojome kaip dekoracijas vietoj paveikslų. Kavinėje jie eksponuojami ant stiklinių lentynėlių, kurios, beje, atliko nuo senos Aistės tėvų sekcijos“, – pasakoja J. Čiapaitė-Jurevičienė.
Solidu, bet ne posh
Kalbėdama apie interjero visumą, A. Košienė pastebi, jog konceptualinį toną padiktavo pati erdvė, jos kontekstas. „Iš karto apsibrėžėme, kad čia nebus posh vieta. Turėjau ir asmeninį lūkestį, kad kavos namai būtų daugiau orientuoti ne į paauglį, o brandų, suaugusį žmogų, kuris vertina aplinkos savitumą“, – teigia ji. Erdvei parinktiems baldams būdingi klasikiniai, sodraus tamsiai rudo medžio atspalviai bei stilistika.
„Įdomus momentas. Ši patalpa ir taip yra pagilintame pirmame aukšte, todėl viduje yra tamsoka. O mes dar papildomai įdėjome tamsų baldų sluoksnį… Tačiau per langus įkritusi šviesa įneša mistikos, jaukumos ir ramumos“, – pastebi J. Čiapaitė-Jurevičienė. Kavos namų įkūrėjos teigimu, lankytojai jau įvertino į komfortą orientuotus sprendimus, nors šie savo laiku ir pareikalavo papildomų investicijų. „Tarkime, gamindami sofą, prašėme baldininko, kad į ją būtų prikimšta tiek pūkų, jog įkritus į ją su kavos puodeliu nesinorėtų išeiti… Arba specialiu užsakymu pjaustėme stalų kampus, kad jie būtų ne statmeni, o užapvalinti. Nors tai ir padidino sąmatą 20-30 proc., manau, tokie dalykai atsiperka, nes jie suteikia jaukumo“, – sako A. Košienė.
Dalis sprendimų buvo iš anksto numatyti, kruopščiai apgalvoti, o kai kurie – paskutinę minutę atrasti, improvizuoti. „Kavinę pamėgusi auditorija „užskaitė“ ir elementarius sprendimus, pavyzdžiui, viename iš didžiųjų prekybos tinklų įsigytus juodus kibirus, kurie buvo panaudoti vietoj vazonų augalams, arba „nuogas“ lemputes, pakabintas ant patrono, bei naujas palanges, „užsluoksniuotas“ ant senųjų“, – pasakoja kavos namų įkūrėja. „Mūsų interjeras – ne apie išskirtinius dizaino objektus, o apie prasmingus konteksto sluoksnius bei erdvę rūšinei kavai ir jaukiems pokalbiams“, – reziumuoja pašnekovė.
