Vilniečių Rūtos ir Gedimino Jankūnų namuose dekoras toks svarbus, kad kartais net patiekalai ruošiami atsižvelgiant į spalvą – kad derėtų prie staltiesės, indų, kitų stalo serviravimo detalių.
Rūta dabar kuria interjerus, būsimiems architektams dėsto kompiuterinio vizualizavimo metodus, Gediminas dirba reklamos agentūroje. Pora augina sūnų Povilą (jam – šešiolika, mokosi gimnazijoje) ir dukrą Eleną (mergaitei – septyneri, ji – pradinukė). Dar namuose yra Džeko Raselo terjerė Molė. Vardą sugalvojo Elenutė: kalytės snukutis – su ruda dėme, tarsi būtų kyštelėjusi į molį.
Susilieti su aplinka
Į nuosavą namą sostinės pakraštyje, buvusiuose kolektyviniuose soduose, šeima atsikraustė prieš septynerius metus. „Niekada nesijautėme naujakuriais – ši vieta man pažįstama nuo vaikystės“, – sako Rūta. Jos tėvai čia turėjo sodą, o dabar gyvena rekonstruotame sodo name kitapus gatvės. Rūta su vyru namą pasistatė kampiniame septynių arų sklype. Antrąjį, vadybininkės, diplomą turinti šeimininkė juokauja, kad praktiką atliko „pramušinėdama“ dujas, gatvės apšvietimą, asfaltą, o dešimt metų kurdama interjerus tapo ir psichologe.
Dviejų aukštų namas yra 130 kv. m ploto, neskaičiuojant garažo. Pastarajame telpa ne tik du automobiliai, bet ir teniso stalas, šeimos dviračiai, slidės, net Gedimino darbastalis.
„Norėjome nedidelio tradicinio namo, kuris įsilietų į landšaftą. Mums nepatinka, kai gamtoje statomi šiuolaikiniai stikliniai kvadratai“, – tikina Rūta.
Jankūnų namas sumūrytas iš plytų, čerpėmis dengtas stogas – dvišlaitis, kad nutekėtų vanduo. Apdailai jie pasirinko dekoratyvines plytas, kurių nereikia perdažyti. „Langus sudėjome ne medinius, o plastikinius tik todėl, kad neliko pinigų“, – apgailestauja šeimininkė.
Vasaros – lauko terasoje
Pirmajame namo aukšte yra bendra virtuvės ir svetainės erdvė bei nedidelis Rūtos darbo kabinetas, antrajame – trys kambariai: Elenos, Povilo ir tėvų miegamasis. Svetainė – su erkeriu ir langais iki grindų. Šių pliusas – į sodą atsiveriantis vaizdas, o minusas – vasarą patalpa labai prišyla (tiesa, pernai čia įrengta kondicionavimo sistema). Šiltuoju metų laiku šeimos gyvenimas persikelia į vakarų pusėje įrengtą terasą.Ši – su stogu, o sienas atstoja iš sario pasiūtos užuolaidos.
Terasa – vasaros valgomasis
Rūta neslepia, kad, kurdama interjerą, sukosi iš situacijos: „Į baldus beveik neinvestavome – atsivežėme iš senojo buto, kai ką atidavė tėvai, uošviai. Yra tokių, kurių norėčiau, bet jų dabar negaliu sau leisti, o bet kokių nepirksiu.“
Virtuvė be spintelių
Rūta specialiai užsakinėjo tik virtuvės baldus su baru. Prie šio šeima ir pusryčiauja, ir pietauja. Po baro stalu įrengtose spintelėse telpa stikliniai indai. „Išsirinkau tapetus sienai prie baro išklijuoti ir tik paskui pamačiau, kad jie – su rūtomis“, – juokiasi Rūta.
Šeimininkė virtuvę suprojektavo kompaktišką. Čia nėra viršutinių spintelių, o visos apatinės – ne su durelėmis, o su patogiais ištraukiamais stalčiais. Moteris džiaugiasi, kad įsirengė metalinę kriauklę su elektriniu atliekų smulkintuvu: šis labai palengvina namų ruošos darbus.
„Dažniausiai dirbu namuose, todėl mūsų vaikai – naminiai, įpratę prie mamos blynų. Kartais nuo namų labai pavargstu, bet kai tik išvažiuoju nors dienai kitai, noras grįžti net drasko “, – aiškina Rūta.
Išsirinktą beržinių virtuvės baldų spalvą moteris apibūdina kaip Afrikos dangaus per rūką. Trauka šiam žemynui – iš vaikystės: kelerius metus Rūta su tėvais gyveno Alžyre, Anabos mieste (prie Viduržemio jūros).
„Į Alžyrą nuvažiavau būdama pirmokė, ten gyvenau iki ketvirtos klasės. Viską prisimenu. Rasčiau ir namą, kuriame buvome apsistoję. Dabar tą savo vaikystės kvapą atrandu Pietų Prancūzijoje“, – sako pašnekovė.
Namus puošia mielos arabiškos artimųjų lauktuvės: keraminę plytelę su amuletu – Fatimos ranka – iš Paryžiaus atvežė tėtis, ant gartraukio sustatytos plytelės su arabiškomis maldomis – sesers meno istorikės Elonos Lubytės dovana iš Pakistano.
Menai ir paukščiai
Svetainėje įrengtas dvipusis židinys, kurio apdailai panaudoti iš šiukšlių konteinerio kadaise ištraukti senoviniai kokliai. „Man net patinka, kad jų spalva skiriasi: vieni – balti, kiti – gelsvi“, – rodo Rūta.
Svetainėje stovi dvi senos raižytos švediškos kėdės, pirktos išsimokėtinai iš senienų prekeivio. „Negalėjau atsispirti gobelenui su tulpėmis ir paukščiais“, – prisipažįsta tekstilininkė.
Iš sendaikčių parduotuvės į namus atkeliavo ir žema kėdutė su išsiuvinėtomis našlaitėmis bei snieguolėmis. O štai svetainės veidrodis juodais siuvinėtais rėmais – Rūtos kursinis darbas dailės akademijoje: tik anksčiau veidrodžio vietoje buvo juoda rašyti skirta lenta. Kitas kursinis darbas – iš audinio siūta saulėgrąža – išneštas į terasą. „Ant žiedo buvau prisiuvusi svarainių sėklyčių, bet jas sulesiojo paukščiai“, – pasakoja šeimininkė.
Šeimininkės diplominis darbas „Švytuoklė“ – šio judančios konstrukcijos simbolizuoja penkis pojūčius – puošia kabineto sieną.
Vonia be durų
Į antrąjį namo aukštą vedantys mediniai laiptai erdvės neužgriozdina.
Sūnaus Povilo valdos atspindi vaikino pomėgius: jis domisi architektūra, piešia komiksus. Kambarį puošiantis plakatas, kuriame užfiksuota, kaip augo Eifelio bokštas, – Šv. Kalėdų dovana.
Dukters karalystėje – knygos apie fėjas, išsaugoti rausvi krikšto drabužėliai, lėlių namelis. Šio virtuvėje pačių klijuoti tikri tapetai, o vonioje – miniatiūrinės plytelės.
Ant vienos tėvų miegamojo sienos kabo šeimos nuotraukos ir Žemaitijoje, tėčio gimtinėje Kulupėnuose, gyvenančio dėdės Stanislovo išdrožta vestuvinė dovana – liaudiškas veidrodis mediniais rėmais.Atviroje miegamojo nišoje įrengta vonia. „Iš pradžių ketinome įstatyti stiklinę pertvarą, bet persigalvojome. Atvira patalpa mūsų netrikdo. Jei norisi privatumo, namuose yra trys tualetai“, – sako šeimininkė.
Gili vonia su kojelėmis skirta labiau ne praustis, o pailsėti: žiemą – sušilti, o per vasaros karščius – atvėsti.
