Šiandien galime tik miglotai įsivaizduoti, kokį susidomėjimą ir susižavėjimą sukėlė krėslas „Blow“ – lengvas ir žaismingai įžūlus pirmasis pripučiamas baldas, sukurtas šiek tiek mažiau nei prieš pusšimtį metų.
Popartas ir plastikas prieš „gerą dizainą“
XX amžiaus septintasis dešimtmetis: gyvenimas vis patogesnis ir gražesnis, tad darosi nuobodu ir norisi protestuoti. Ypač menininkams. Subręsta nauja dizainerių karta (šį dešimtmetį visose srityse išskirtinai padaugėja studentų…), siekianti permąstyti ir atmesti tradicinį požiūrį, vertinantį pastovumą, solidumą. Išraiškingais eksperimentais išsiskiria italų dizaineriai – iš laiko perspektyvos šio dešimtmečio jų kūryba vadinama ieškojimų dizainu. Ji kupina ironijos, žaidimo, provokuojamų emocijų, drąsių ieškojimų ir įsitikinimo, kad „gražus dizainas“ neatitinka pasikeitusio gyvenimo.
O kas jį atitinka? Ryškios lyg vaivorykštė spalvos, įpūstos poparto krypties vėjų. Naujos, daug plastiškesnės medžiagos, siūlančios daugiau dizaino raiškos galimybių. Lengvai transformuojami baldai – lyg iššūkis solidiems, sunkiems. Kai kurie dizaineriai nesureikšmina savo kūrinių, vadina juos žaislais.
Taip klostosi aplinkybės, kai sukuriamas krėslas „Blow“ (1967 m.) – pirmasis dizaino istorijoje pripučiamas baldas, pradėtas gaminti plačiajam vartojimui.
Pokyčius įkūnijo „Blow“
Trijų popartu besižavėjusių Milano dizainerių sukurtas pripučiamas krėslas „Blow“ (išvertus iš anglų kalbos – „pūsk“) – tarsi eklektikos nostalgijos ir naujo kintančio pasaulio simbolis. Žaismingai įžūlaus stiliaus baldas, besikertantis su to meto „gero skonio“ samprata, greitai tapo bestseleriu. „Blow“ buvo daugiafunkcis daiktas – pritaikomas tiek būsto viduje, tiek lauke ir net baseine. Jį sukūrę dizaineriai Jonathano de Pasas (1932–1991m.), Donato D’Urbino (1935 m.) ir Paolo Lomazzi (1936 m.) drauge pradėjo dirbti 1966 metais, o po metų pasaulį išvydo „Blow“. Dizainerių projektu susidomėjo kompanijos „Zanotta“ įkūrėjas Aurelio Zanotta: jo įmonė gamino krėslą 1968–1969 metais (ir vėliau, 1988–1992).
Tai buvo labiausiai menininkus išgarsinęs kūrinys: jis atskleidė pasikeitusį to meto požiūrį į interjerą, puikavosi visuose leidiniuose apie dizainą ir jaunimo susibūrimo vietose. Beje, „Blow“ ir gamintojui pirmą kartą pelnė tarptautinę šlovę…
Vėliau J. de Pasas, D. D’Urbino ir P. Lomazzi drauge sukūrė dar vieną kultinį pripučiamą fotelį „Joe“ (1970 m.), primenantį didžiulę beisbolo pirštinę, bei daug kitų dizaino objektų. Donato D‘Urbino yra pasakęs: „Girdėjote, kad viena galva gerai, o trys – dar geriau? Tai apie mus.“
Konstrukcija – kaip valties, technologijos – naujos
Menininkai krėslui „Blow“ pritaikė pripučiamos valties konstrukcijos principus. Beje, kol dizaineriai ieškojo sprendimo, kaip pagaminti permatomą baldą (manė, kad tai – svarbus privalumas), technologai atliko daugybę tyrimų, kad suklijuotų polivinilchloridą. Ir vieniems, ir kitiems pavyko.
Iš skaidraus bespalvio, geltono ar raudono plastiko pagamintas baldas lengvas ir mobilus (jauniems žmonėms buvo paprasta pernešti jį iš vieno nuomojamo būsto į kitą), kompaktiškas ir paprastai transportuojamas (tilpo į nedidelę dėžę), pigus (PVC jau tada pasižymėjo šia patrauklia savybe). Tiesa, šiandien pastarasis epitetas krėslui „Blow“ netinka, mat jau negaminamas baldas aukcionuose kainuoja ne vieną šimtą eurų…
Nuotraukos iš salono „Instyle JG“.
